Praeitą vasarą, vaikščiodama po drabužių parduotuves, užtikau smagią plono trikotažo palaidinę. Būtų mano spalvos, būčiau nusipirkusi ir daugiau nebegalvojusi apie ją. Bet spalva man kėlė abejonių, o labai norėjosi, ėmiau galvoti, ką čia padarius, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus būtų. Ėmiau apžiūrinėti konstrukciją ir pagalvojau, kad modelis yra tiesiog sukurtas linui! Linas puikiai kris, galima smulkiai dryžuoti kas eilutę be jokios siūlės, vidury gražiai pridedant akis. Ir išsirinkti savo spalvas – tai ne trys variantai ant pakabos! Pasimatavau. Dar pagalvojau. Ir nusipirkau:
Po to – nusimezgiau:
Man labai patiko, kad rankomis mezgant galima padaryti apdailą ir detales, kurios masinėje mašininėje gamyboje tiesiog prapuola – kad ir besiūlį pridėjimą priekyje ir nugaroje, skirtingos spalvos 4 akių apvalias juosteles, krašto stulpelį…
Nusimezgiau – tai tik pasirašo greitai. Lygiom akim varyti neaprėpiamus kilometrus – įdomu tik pačias pirmas eilutes, kai žiūri, kaip spalvos dėliojasi, kaip mezginys gula, paskui jau lieka grynas brukimasis autostrada (su aukštom sienom atitverta nuo bet kokių naujų vaizdų).
Tai sunkiai man ir ėjosi, su ilgooom sustojimo valandėlėm (=savaitėm). Kol supratau, kad nereikia jo man imtis ramybėje ir vienatvėje – tai idealus projektas plepant kompanijoje. Kompaniją susiradau ir taip beplepėdama pabaigiau. Išskalbiau, išblokavau. Tą dieną, kai mano lininė palaidinė išdžiūvo, pirmą kartą pašalo ir atėjo ruduo. Bet tarp mezgėjų nuolat sukaliodamąsi, išmokau į mezgimą pozityviai žiūrėti. Mezgiau vasarą – vasarą labai smagu megzti iš lino – nespėjau panešioti? Metai sukasi uždaru ratu – po žiemos šalčių, atėjus pačiai pirmai šiltai dienai, aš jau būsiu pasiruošus. Su naujytėlaičiu drabužėliu:)
Moralas: kas norite panešioti naujus lininius mezginius šią vasarą, nedelskit ir negaiškit porą mėnesių kompanijos paieškoms. Kompaniją mezgėjai puikiai palaiko ir filmai bei audioknygos;)
Du variantai: manasis iš lino ir pirktinis iš viskozės. Spėkit, kuris dažniau nešiojamas;)))?
{jcomments on}