Mezgu įvairiausius dalykus, kartais užkimbu už ko nors labiau (labai laukiu megztinių fazės, o tai vis smulkmė ir smulkmė….:)), bet šaltuoju periodu VISADA mezgu pirštines. Man labai patinka jas megzti, nes nereikia derinti nei prie veido, nei prie akių spalvos, savo pirštines derinu tik prie nuotaikos, tai visiška laisvė atsiveria. Pirštinės man pačiai atrodo nuostabi dovana, todėl dažnai mezgu ir kitiems, tik jau su nuotaikom taip neįsibėgėju, bandau įsijausti į žmogų, pasižiūrėti, ar derės prie jo stiliaus ir charakterio. Kitas dalykas, dėl ko pirštinių reikia visuomet ir visuomet – jos labai greitai „susidėvi”. Jei prašampa visa pora, gali tikėtis, kad dar bus kieno kito nešiojama, bet kiek vienišų pirštinių liūdi spintose, stalčiuose, skryniose! Vieniši žmonės turi begalę galimybių susipažinti, įvairiausių pažinčių klubų, kaip būtų puiku, jei atsirastų koks keistuolis, superšantis visas liūdnas vienišas pirštines.
Ankstyvą rudenį pradėjau nuo pirštinaičių be pirštų, orams šalant perėjau prie šiltesnių variantų.
Šita pora buvo skirta japonei dizainerei, besidominčiai lietuviška tekstile, todėl parinkau raštą iš O.Lapienytės knygos „Audimas”, truputį jį sumažinau, nes netilpo 3 pakartojimai. Kas tik ko nematė šiose pirštinėse – ir lapelius, ir žiedelius, ir brūkšnelius. Niekas nepamatė, ką TURI pamatyti be išsamaus mano paaiškinimo ir tai su labai didelėm pastangom. Tai va, aiškinu, ką TURIT matyti – prisimerkit, atsitraukit, priartėkit ar dar kokius triukus išbandykit. TURIT matyti stambius šviesius ir tamsius kvadratus (jų matosi trys per pirštinės plotį), sudryžuotus priešingom juostytėm, stambių kvadratų viduriukuose – kontrastingos spalvos kvadratėliai su kontrastingos spalvos dryžiuku priešinga kryptimi. Norėčiau apkaltinti rašto sumažinimą dėl tokio neįskaitomumo. Jurga, pamačiusi šias prištines po „Optinių” pakomentavo, smarkiai įtarianti, kad optinį meną išrado ne kas kitas, o mes, lietuviai.
Šita pora buvo repeticija prieš pirštinių mainus. Išsitraukiau žmogų, išsirinkau raštą ir nusprendžiau ant savęs išsibandyti. Ir labai gerai padariau, nes paaiškėjo, kad spalvotas stulpelis kliudo, ardyti buvo gaila, tai įlenkiau į vidų ir pratęsiau vienspalviu baltu siūlu.
Pirštinės gavosi laaabai šiltos ir laaabai mažos, teko atiduoti Karoliui. Užtai porą dovanų mezgiau jau pasikoregavus proporcijas.
Šių pirštinių Jurgiui prireikė prie naujos kepurės, jokios senos nebetiko 😉
Dar dvi poros vyriškų pirštinių. Abi poros megztos iš Farerų salų vilnos. Pirmajai porai prie suomiško tradicinio rašto pridėjau nuo savęs lietuvišką ( o gal latvišką?) juostelę ir nesusilaikiau nepaspalvinus… Tuo laiku sniego dar nebuvo nei kvapo, tik pilkuma, tamsuma, man šios pirštinės priminė tokį vėlyvą rudenį mieste, kur ne kur sublyksi reklamos skiautė, spalvota užuolaida… vos vos.
Šita pora vadinasi Ravelry daniškomis pirštinėmis, bet taip pat sėkmingai šiuos langelius rasime ir lietuviškuose mezginiuose, ir ne tik lietuviškuose. Ar gali toks universalus motyvas turėti tautybę?
Pirmoji pora megzta iš estškos AAde Long vilnos 8/2 artistic, pagrindinis motyvas (modifikuotas) iš O. Lapienytės knygos „Audimas”, antroji pora megzta iš „Sirri” C8 ir 10, modelis – „Forest Songbird Mittens„, Jurgio pynės susuktos iš galvos, naudojau pačios dažytą lietuvišką vilną, „Ruduo mieste” megztos iš „Sirri” 20, 28, 32, C10, C2, C14, C8, C6, C5, modelis – „N:o 38, Lavansaari” iš Eeva Haavisto knygos „Sata Kansanomaista Kuviokudinmallia”, paskutinė pora megzta iš „Sirri” C12, 20, modelis: „Danish mittens„.{jcomments on}