Su vąšeliu mano santykiai labai epizodiški ir, kaip taisyklė, tie reti susitikimai išpuola bevaikiais savaitgaliais. Praėjęs toks ir buvo ir per jį atsirado krūvelė nertų pirštinių.
„Teisingos” pirštinės man visų pirmiausia yra megztos, ne nertos. Pati suprantu, kaip nepolitkorektiškai skamba toks mano pareiškimas, bet man šie du daiktai kaip ir ne visai tobula pora. Mačiau ne vieną tokią porą, bet jos man daugiau dekoratyvios nei funkcionalios atrodė. Jei nersi kietai ir žemu stulpeliu – pirštinės bus kietos, bent jau kietesnės ir nepaslankesnės, nei būtų iš to paties siūlo megztos. Jei nersi stulpeliais su užmetimu – pro didokas skyles švilpaus vėjai… Šios pirštinės mane patraukė tuo, kad viskas privesta iki kraštutinumo: piršinės didžiulės, nertos iš labai storu siūlų ir ne šiaip sau stambiais stulpeliais, o stambiais spurgeliais, tarp kurių dar stambesnės skylės. Vienžo, grynas stilius. Man jos – japoniško stiliaus kvitesencija.
Paskui ėmiausi kitos poros. Neįtikėtina, kokiu greičiu tokie daiktai atsiranda:) Čia tau ne mažas akytes kietai plonyčiais virbalais narplioti…
Baltos pirštinės man lyg iš sniego nulipdytos pačios. Bandžiau eilinį kartą lietuvišką vilną, gana šiurkštoka ir kieta, bet įsiuvus pamušalą iš išaugtinio kašmyrinio Kristinos megztuko, tai nebeturėjo jokios reikšmės. Pamušalą įsiuvau ir į pilkas pirštines, tai nebeliko skylių, tik stilius ;).
Iš to entiuziazmo pabandžiau dar vieną modelį iš islandiškos vilnos, gavosi minštos minkšos ir šiltos be tokio pamušalo.