„Kažkada dienoraštyje rašei apie Joanos sugalvotą virbalų dėklą ir pakvietei visas pasidalinti savais išradimais. Na, virbalus aš laikau paprastai – įsmeigusi į siūlų kamuoliuką, bet žinau tokią kitą gudrybę, kurią gal ir galima aprašyti, jei tik Tau neatrodys, kad tai visiems žinoma.
Kad nuo ne itin patogiai užriestais galais virbalų nenusprūstų akys, mano močiutė, kiek pamenu, megzdama visada užsimaudavo ant jų po sagą. Gal todėl man atrodė visiškai savaime suprantama, jei virbalas netenkina, kaip nors jį pagerinti, pvz., ant tų, kuriais mezgamos riešinės, užmauti po gabalėlį trintuko. Vakar svečiavausi pas vieną draugę, ji šitą gudrybę taip pat žinojo, matyt, tai nėra koks labai didelis stebuklas ir ko gero nė nebūčiau apie tai rašiusi, jei kažkurią dieną Tavo parduotuvėje „besimatuojant” virbalą, šitie pagerinimai nebūtų sulaukę vienos mezgėjos susidomėjimo: „O kas ten jums ant virbalo? Trintukas? Šit kaip, o man riešines bemezgant akys nuo virbalo vis nusprūsta..” Taigi gal ir ne visiems tai „savaime suprantama”?”
*
Dangirutės Giedraitytės tekstas, nuotraukos – jos dukters Guostės.{jcomments on}