Kartą užėjo į parduotuvę jauna moteris ir pasisakė ieškanti pilkų ir storų siūlų. Aš pavedžiojau ją po parduotuvę ir parodžiau, kas buvo pilko ir storo. Niekas jai neužkliuvo, bet ji dar pasiliko pati žvalgytis, gal akis už ko užkibs. Parduotuvėje tuo metu buvo ir mano pusseserė Kristina. Buvo ir daugiau žmonių, įsitraukiau su kažkuo į pokalbį manydama, kad niekuo daugiau padėti nebegaliu, ir nė nepastebėjau, kaip jos ėmė kalbėtis su Kristina, vaikščioti tarp lentynų. Dviese taip smagiai jos šnekėjosi, jog net pamaniau, kad turbūt draugės, atsitiktinai čia susitikusios. Po kiek laiko Kristina šypsodamąsi šūktelėjo mane prie kasos: “Mes jau perkam!” ir pabėrė ant stalo visą glėbį spalvotų kamuoliukų.
Ir tik vėlai vakare, jau namuose susivokiau, kas prie ko. Jos nebuvo draugės, susitiko parduotuvėje pirmą kartą. Ir kad mergina, nusipirkusi šūsnį gan plonų ir labai margų ir spalvotų siūlų, buvo ta pati klientė, ieškojusi storų ir pilkų. Tą vakarą supratau, kas yra tobulas pardavėjas. Ne tas, kuris tau paduoda tai, ko tu prašai. Tam užtenka lašo paslaugumo ir… kad tas daiktas būtų lentynoje. Tikrai geras pardavėjas duos tau tai, ko tu iš tikrųjų nori.
Tik gavus dovanų šias riešines, supratau, kad visą laiką apie tokias svajojau.
Kornelijos Janavičiūtės megztos riešinės. Martyno Bacvinkos nuotraukos. Siūlai: latviška Ogres vilna.{jcomments on}