2005 m. sausio 8 d. „The Guardian“ Zoe Williams straipsnyje „Close Knit“ Debbie Stoller sako: „Negali vieną dieną ateiti į pamoką ir tikėtis turėti porą pirštinių per kitą. Tai įgūdžiai; jiems reikia laiko. Aš sakau savo mokiniams, kad mokytis megzti – tas pats, kaip praktikuoti kokią sporto šaką ar mokytis kalbos tuo pat metu; tai reikalauja pasišventimo, praktikos ir rankų bei smegenų koordinacijos. Negali to tiesiog imtis ir iškart padaryti“.
Nieko neišmanau apie sportą, bet kalbų mokiausi ir tikrai sutinku, kad šiandien užsimanęs svetima kalba taip staiga neprabilsi. Nei ryt, nei po 3 savaičių, kaip skelbia kai kurie populiarūs vadovėliai. Į jais susiviliojusius lengvatikius žiūrime kaip į be slieko meškeriojančius naivuolius – jie ką, dar laimikio tikisi?…
Bet apie mezgimą nesu tokios vienareikšmiškos nuomonės. Daugelio mūsų kelias į tobulybę įvairiais netobulais kūriniais grįstas: skylėtos puodkelės, skirtingo dydžio pirštinės, niekada nepabaigiami šalikai ir pan. ir pan. Kol pagaliau, perbridę klaidų ir skausmingo patyrimo bei krūvos sugadintų siūlų upę, atsiduriame gražių ir pasididžiavimo vertų daiktų kūrybos lankose. Kai kas, deja, jų taip ir nepasiekia. O kai kas – gan retas dalykas,bet – ten gimsta. Tiesiog su virbalais rankose. Nors kartais to nė pats nežino, o kai atranda mezgimą, visai savo dovanos nevertina, nes nesupranta, kiek daug kiti turi nugalėti, kad galėtų su pasididžiavimu pasakyti apie dėvimą megztinį :„Taip, pats nusimezgiau…“
Vienos tokios laimingos dovanos turėtojos mezginius ir noriu šiandien parodyti.
Rimčiau Aistė pradėjo megzti neseniai, praeitą rudenį. Bet matyt joje sėdintis talentas nedavė jai ramybės ir ji vis šibeitą pabandydavo. Į vieną iš pirmųjų mezgimo klubo vakarų ji atėjo su idealiu bambukinių virbalų rinkiniu gražiame dėkle. „Pigiai Londone nusipirkau…“ Ar taip jau visi vaikštom svetimuose miestuose ir perkam bet ką, kas pigu?…
Pirmas (!!!!) megztukas:
Siūlai: On Touch 0120
Jis iš tikrųjų pirmas. Jokių kilometrų šalikų prieš tai! (Aš tai nežinau, kaip savo pirmąjį kiliminių ryžų siūlų megztinį prisiminti, su ašarom ar su šypsena – bet nešiojau!)… Aistė išsirinko modelį iš prancūziško „Bergere de France“ žurnalo ir mezgė pusiau pasižiūrėdama į instrukcijas. Nelabai matosi nuotraukose apdaila, bet megztukas toks tobulas, lygiom dailutėm akim numegztas. Kaip jai kas sako komplimentus dėl gražaus mezgimo, Aistė tik nusišypso ironiškai: „Na taip, pasijuokim…“ Paprastai juk nesakom žmonėms komplimentų, kaip jie gražiai kvėpuoja ar vaikšto. Tai taip natūralu… Jai turbūt atrodo, kad tai, ką ji daro, taip natūralu. Greičiausiai ji nesuprastų ir kodėl E.Zimmermann savo pirmąją knygą pavadino „Mezgimas be ašarų“, kas daugeliui mūsų suprantama ir taip skausmingai artima…
Megztuką Aistė mezgė savo dukrai, kartu su ja dekupažu papuošė medines sagas (Julija išsirinko kurias gėlytes siūti:))
Siūlai: On Touch 0120
Nepavydžiu dėl to. Mezgu tiek daug metų, jau galiu šį bei tą padaryti ir nuolat mokausi. Labiausiai pavydžiu mezginių įvertinimo. Julija gavus megztuką apsivilko ir nenusivilko, visiems pasakodama, kad mama jai numezgė. Nusivilko, kai megztukui grėsė būti išteptam (tapant porcelianinį puoduką) – kiek iš mūsų gali pasigirti tokiu 4-mečio (ar bent jau 14-mečio ar net 40-mečio…) mūsų darbo įvertinimu??? Per dar neilgą nešiojimo laiką megztukas jau pakeitė sagas (viršutinė nuotrauka), kad truputį pasikeistų ir atsinaujintų – vėl tas dėmesys…:)
Julija – ne viena laiminga mamos mezginių nešiotoja. Sūnus Jonas visą žiemą pravaikščiojo su mamos megzta liemene. Ir prašo kitos. Aistė derasi dėl megztinio, kurį nužiūrėjo. Nes pradėtą antrą liemenę nuobodoka megzti lygiom gerom akim, o ji mezgimu savęs kankinti nesiruošia. O gal tik toks įspūdis – jos mezginiai lenvi, lyg vienu prisėdimu padaryti. Jei ir teko kur paardyti, jokio „iškankinimo“ efekto. Seniau galvojau, kad taip yra dėl to, kad Aistė – labai lengvas žmogus. Ji pasirodo visuomet lyg gaivus oro gūsis. Visos problemos šalia jos atrodo menkos, išsprendžiamos, gyvenimas gražus ir viltingas. Tik neseniai perskaičius G.Rubin „Laimės projektą“ susimąsčiau, kiek kartais pačiam žmogui toks lengvumas kainuoja (Viena dažniausiai autorės kartojamų sentencijų „Lengva būti sunkiam, sunku būti lengvam“), bet jau per toli nukrypau…
Siūlai: Silk Garden sock S-252 ir Cho’7 J6689
Sijoną Julijai Aistė mezgė jau be jokių instrukcijų, pati sugalvojo, kaip tolygiai pridėti, kad gautųsi norimas išplatėjimas. Julijai, tiesa, buvo kiek per mažai gėlyčių, bet tai jau su mezgimu nelabai ką bendro turi…
Siūlai: Baby Merino 12
Labai žaviuosi nepaprastai sveiku Aistės požiūriu į mezgimą. Ji nedaro iš to nei iššūkio, nei kančios, bet tai jokia mada nereiškia, kad apsiriboja tuo, ką moka. Greičiau ji imasi to, ko nori. Drąsiai derina spalvas, bando naujus siūlus. Būtent ji, o ne kokia patyrus mezgėja (ir aš save tokia laikau…) pradėjo megzti riešines iš alpakos, nes reikėjo būtent tos spalvos. Iki tol visus atkalbinėdavau, nes alpaka turi prastesnę atmintį nei avies vilna. Bet kai pamačiau jos numegztas riešines, žandikaulis man atvipo. Nuo to laiko mezgu riešines iš alpakos pati ir kitiems drąsiai rekomenduoju – daug nuostabių dalykų iš to gimė. Per riešinių kursus būtent ji atrado, kad kitaip išmegztos akys (persuktos) duoda visai kitokį – labai neįprastą ir įdomų – efektą. Beje, apie riešines. Daug kam tai atrodo,na… tik išrinktiesiems (patiems kantriausiems ir kruopščiausiems) prieinamas dalykas. Aistė ramiai sudalyvavo kursuose, paskui ėmėsi megzti riešines dovanų. Karoliukų vėrimas? Ne šventieji puodus lipdo. Ji susiverdavo apie 10 rūšių karoliukų ir pabandydavo mažam pavyzdėlyje, kurie geriau ant to konkretaus siūlo atrodo (daugiau nemačiau nieko taip darančio). Pabandžius riešines su karoliukais, sugalvojo, kad jie labai gerai atrodytų tokiu pačiu ripsu megztam medvilniniame Baktuse – ir numezgė draugei melsvą prancūzišką skarelę su baltais žirniukais. Ir visą tą darydama ji nepamiršta vis pabrėžti, kad nėra jokia mezgėja, nieko nemoka. Kai padovanojo vieną riešinių porą mūsų bendrai pažįstamai, paklausiau, kaip solenizantei patiko dovana. Pasirodo, labiausiai ją pritrenkė ne riešinių grožis, o pats faktas, kad Aistė jai jas numezgė. Pačiai Aistei tai nepasirodė kažkas ypatingo. Na, ir man taip neatrodo, bet aš mezgu jau tiek metų, kad viešai nenorėčiau to skaičiaus rašyti. Lygiai taip pat mūsų bendra pažįstama (o ji tikrai daug ir gražiai mezga) nustebo, kai pasakiau apie Aistės riešinių mezgimo stilių, visus tuos pavyzdėlius… „Kas taip daro? Aistė???“
Aistė kaip tik rinkosi siūlus kitai porai, kai jos paklausiau, ar ji nebijo, kad visi jos ims prašinėti ką nors numegzti (kiek mezgėjų susiduria su gana atsainiu, kartais net užgauliu nemezgančių požiūriu ir nepamatuotais prašymais!). Aistė tik antakius kilstelėjo. „Palaukit, kol imsit dovanoti kitiems, tada prasidės…“- įsijungė į pokalbį tuo metu parduotuvėje buvusi kita mezgėja. Ji nežinojo, kad Aistė kaip tik tai ir daro. Ir šitos problemos masto visai nesupranta (kaip ir daugelio kitų, su kuriom mums, eiliniams mirtingiesiems teko susidurti puoselėjant šį nuostabų hobį). Ir tikiu, kad jos išvengs. Įsivaizduoju, kaip išgirdus tokį prašymą, ji tik išplėstų iš nuostabos akis: „Numegzti? Tu ką, aš gi beveik megzti nemoku!“{jcomments on}