Mezgimo tradicijos

Visi žinom latviškas pirštines, estiškas skaras, norvegiškus raštuotus megztinius. Jei reikia, nesunku rasti knygų, medžiagos internete. Žinomi Arano salų megztiniai, bavariškos kryžiuotų akių pynės… O kokius lietuviškus mezginius žino pasaulis? Viena mezganti vokietė, kuriai prisistačiau esanti iš Lietuvos, žinojo Lietuvą kaip šalį su giliom mezgimo tradicijom. O konkrečiau?.. Taip, RIEŠINĖS ištyrinėtos, labai gražiai išleistos, nepaprastai populiarios, žemai lenkiu galvą prieš Irenos Juškienės darbus. Bet kai mezgėjos „užsikabina“ už tų pačių riešinių ir nebenori kartoti kad ir autentiškų, bet jau taip paplitusių raštų iš „Riešinių“ knygos, kur jos ieško įkvėpimo (be juostų knygų:))? Latviškų pirštinių, Fair-Isle mezginių, norvegiškų megztinių megztinių knygose. Lietuviškiems mezginiams (be pirštinėms skirtos studijos) taip gausu literatūros nėra. Gal ir išvis nėra, nežinau.
Dabar nagus tik galiu graužtis, kad prieš daugelį metų dalyvaudama „Ramuvos“ kraštotyrinėse ekspedicijose, rinkau tik vąšeliu nertus daiktus. Virbalais megzti pavyzdžiai, kuriuos kas atsitiktinai parodydavo, būdavo megzti pagal žurnaluose esančius modelius tai ir… neprašydavau ir neklausdavau. Čia kaip su romansais… Todėl panorėjusi pasigilinti į mezginius, jau turėjau belstis į muziejus ir prašytis supažindinama su fonduose esančiais megztais daiktais.
Neturėjau tokio kilnaus tikslo pakartoti autentiškus daiktus, ką padarė ponia Irena. Norėjau tik prikelti tuos raštus, mezgimo principus kasdieniam šiuolaikiniam gyvenimui ir padaryti tai šiuolaikiniais siūlais. Kad tradicijos tęstųsi ir keistųsi, t.y., gyventų. Tegu ir tokiu labai „vietiniu“ mąstu.

Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“ be labai įdomių mezginių radau ir A.Tamošaitienės 1935 m. išleistą knygą „Mezgimas“. Pirmąsias kojines šiam projektui mezgiau pasinaudodama šioje knygoje esančiais jos pieštais raštais. (Žinau kai kurių specialistų požiūrį į tų raštų autentiškumą. Ir nepritariu, nes liaudies tradicija yra labai gyvas ir labilus dalykas. Juk norvegiški megztiniai, dabar vos ne jų nacionalinis simbolis, taip pat sukurti vieno žmogaus, kurio pavardė žinoma. Čia vėl romansai…).
Sujungiau dviejų rūšių vingius (kojai retesnius, padui tankesnius), viršuje stulpelį padariau iš besibanguojančios pynutės, kuri lyg ir atkartoja bendrą raštą. Išlaikiau liaudies tradiciją megzti raštuotas kojines (storesnės, dvigubos=šiltesnės ir tvirtenės), tik pasinaudojau šiuolaikiniais pereinančių spalvų siūlais raštui (konkrečiai Noro Kureyon sock yarn S-188) ir šviesiai pilkais 4 gijų kojininias siūlais fonui.

Tamošaitiene

Kita pora taip pat iš to paties aruodo, vėl raštas iš tų pačių Kureyon sock yarn, fonui kombinavau kelių atspalvių mėlynos spalvos likučius siūlus.

Tamošaitiene

Megzdama Karoliukui kojines pasinaudojau tik Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose esančios poros dryžavimo principu: tamsus dryžis lygus, o eilutės, kur šviesus susiliečia su tamsiu, numegztos kiek kita spalva.

Karolio kojines

LNM fonduose esanti kojinių pora iš Salako apylinkių:

Salako apyl.

Berods vasario mėnesio tema „Sock Knitters Anonymous“ grupėje buvo entrelac technika. Nusprendžiau pasinaudoti mūsų nacionaliniais ištekliais, juolab kad tame pačiame LNM buvau radusi labai gražią šia technika megztą kojinių porą iš Kretingos rajono:

LNM Kretingos raj.

Nelabai tikiu, kad mūsų ūkiškos močiutės būtų karpiusios didelius kiekius siūlų raštavimui, galvą guldau, kad smulkiems rašteliams sueidavo visi likučiai. Tai ir aš, stengdamąsi išsaugoti ne autentiškas spalvas, o įsivaizduojamą autentišką principą, susirinkau kokius tik radau ta tema (=spalva) likučius:

muziejiniu-kojiniu-siulai

Ir numezgiau (kulno marginti nesiryžau):

muziejinis pavyzdys

Senų mezginių yra ne tik muziejuose. Daugelis mūsų ką nors tokio rastų ir pas save. Tegu ir labai nekokio stovio (juk daiktas megztas ir buvo dėvimas!). Bet labai brangaus, nes tai ir mūsų tautos, ir šeimos tradicijos ir paveldas. Galime jį tiesiog saugoti, o galime atgaivinti ir pratęsti…

Viena iš mezgimo klubo senbuvių Alma Leinartienė vieną pavasario vakarą atsinešė į mezgimo klubą savo močiutės skarą, tarpais su skylutėm, su plėmeliais, iš plonytės naminės vilnos ir kantriai bandė atkurti raštą, numegzti tokią pat naują:

sena skara

Seną močiutės skarą užsimetė Joana ant tamsaus megztinio, kad geriau matytųsi:):

autentiska skara

O čia ta pati nugara, tik skara jau kita – nauja. Iš storesnių siūlų, todėl krašto raštas pakartotas ne šešis, o keturis kartus, taip pat be kutų, nes taip norėjo ponios Almos dukra; taip ir turi būti, nes skara mezgama ne muziejui, o gyvenimui, ji pirmiausia turi atitikti naujų naudotojų poreikius, tuomet ir gyvens…:)

senovine skara

O čia kitos mezgėjos Aistės Valiaugaitės-Matukienės turtas, priklausęs jos Dzūkijoje gyvenančiai močiutei:

pinigine

Čia jau ir perdarinėti nėra ką – tobula…

labai sena piniginyte

Pabaigai ir įkvėpimui – neseniai parduotuvės biblioteką papildžiusi knyga:

zurnalas

Pačiai pabaigai. Labai dosnios širdies žmones kviečiu pasidalinti savo lobiais (nuotraukom, istorijom, replikom), tegu jie plinta ir gyvuoja, o kas nenori dalintis – saugokite ir vertinkite mūsų megztą palikimą.
Gal kada, kai būsim turtingesni, išsileisim gražias ir išsamias studijas apie lietuviškus mezginius. Tikėkimės, kad lietuvių tauta dar bus gyva.{jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00