Archyvas 2018

Toks dosnus šilumos šis pavasaris paskūpėjo drėgmės ir daugelis pievų atrodo lyg pro šieno spalvos filtrą į jas žiūrėtum. Laukų žiedai, rūpestingų žmogaus rankų neprižiūrimi, tik dangaus globojami, pabluko ir išdžiūvo…

O neriančio žmogaus stalas visada žydės nepriklausomai nuo dangaus užmačių;).

Patys paprasčiausi ir greiti nerti, efektingiausiai atrodantys padėkliukai iš storesnės medvilnės – puiki dovana tiek sau mylimam, tiek savo artimam.  Ir stilinga stalo puošmena.

Aušros Svarauskienės nerti padėkliukai iš Sonora 21985, 22052, 22010 ir nuotraukos, modelis – “Flower Coasters“.{jcomments on}

Kelis metus turėjau labai gerą kelioninį mezginį – kiauraraštę skarą, kurios mezgimas ir nenuobodus, ir daug dėmesio nereikalaujantis. Turbūt visi megzdami kartu įpiname ir aplinkybes, kuriomis tą ar kitą daiktą mezgame. Aš atsimenu knygas, kurių tuo metu klausiausi, ar jausmus bei įvykius, mezginį supusius. Pradėjau šią skarą labai įspūdingoje kelionėje į Vieną ir netikėtai baigiau po poros metų dar vienoje ypatingai geroje kelionėje. Nesitikėjau šiemet užbaigti, bet kelionė tikrai ilga buvo, o dar ir renginio metu pamegzti galėjau. Sumegztos ten visos mano idealios atostogos, kaip vienai skarai tai ji pačių nuostabiausių akimirkų su kaupu ir dar truputį prisigėrė, bet laimingi ženklai tuo nesibaigė. Koks bebūtų tas kiauraraštis paprastas ir lengvas, ir tikrai mintinai išmoktas tiek kartų tuos žiedelius mezgant, visgi mezgimas plepant daro savo ir štai prašom – vienas žiedelis pasirodo vietoj šešių žiedlapių septynis beturįs. Aš jau tolyn pasistūmėjus svarstau  hamletišką būties klausimą ir rodau mezgimo draugėms latvėms – ardyti ar praeis, gal nesimato? Maija pasižiūri į mano pagausėjusį žiedyną ir sako, kad jis jai primena laimingą alyvos žiedelį, tą, turintį ne tvarkingus keturis, o penkis žiedlapius, vieną viršaus. Ir kas po tokių žodžių ardytų savo laimę???:)

Laimingos skaros modelis – “Anglaise“.{jcomments on}

Dar viena tos pačios meistrės iš Archangelsko srities Zlatos Ušakovos dovana – karolių iš siūlgalių idėja.

Ko ko, o šito gero kiekvienas mezgantis žmogus turi į valias. Tinka kiekvienas galiukas, net pats mažiausias. Geriausiai tam tiktų vilna, bet jei kokia juoda avis įsimaišytų, pritiks ir ji;). Imam saujelę, sutrombuojam ir pavoliojam tarp delnų, suteikdami kuo apvalesnę formą.

Tada imam adatą su tvirtu siūlu ir pradedam tą siūlgalių kamuoliuką daigstyti.

Daigstom įvairiom kryptim, vis patraukdami siūlą,

kol kamuoliukas įgyja beveik taisyklingo rutulio formą. Siunčiam tokius paruoštukus į skalbimo mašiną, ištraukę veriam ant siūlo

ir puošiamės:).

{jcomments on}

Ar viešėdami svečiose šalyse bei susitikdami kitų šalių mezgėjus domitės jų mezgimo tradicijomis? Visi turbūt sutiksime, kad tai nėra toks jau lengvas dalykas…;) Mezgimas traukiasi iš tradicinio amato į hobio sritį, o šiuolaikiniai mezgantys žmonės lengviau prieina prie šiuolaikinių gėrybių internete nei muziejų kolekcijų. Todėl susitikti žmogų, puoselėjantį savo krašto mezgimo tradicijas yra tikra dovana.

Šį krepšelį smulkiems daiktams susidėti gavau dovanų iš Archangelsko srities mezgėjos Zlatos Ušakovos. Jis numegztas tradiciniais Lešukono raštais. Bendras paveikslas sudėliotas iš 7 eilių motyvų, iš apačios į viršų: bėgantys šunys, žuvys ir žuvėdros.

Net raištelis nupintas tradiciniu būdu. Iš storų siūlų samiai taip pina diržus.

Visi šie dalykai jau seniai įtrauktini į Raudonąją knygą ir jiems gresia greita mirtis, jei nepulsim saugoti, puoselėti ir gaivinti. Pasidalinkite savo atradimais – gal net iš namų neišėję savo spintose rasite prosenelės megztas pirštines ar skarą?{jcomments on}