Kelis metus turėjau labai gerą kelioninį mezginį – kiauraraštę skarą, kurios mezgimas ir nenuobodus, ir daug dėmesio nereikalaujantis. Turbūt visi megzdami kartu įpiname ir aplinkybes, kuriomis tą ar kitą daiktą mezgame. Aš atsimenu knygas, kurių tuo metu klausiausi, ar jausmus bei įvykius, mezginį supusius. Pradėjau šią skarą labai įspūdingoje kelionėje į Vieną ir netikėtai baigiau po poros metų dar vienoje ypatingai geroje kelionėje. Nesitikėjau šiemet užbaigti, bet kelionė tikrai ilga buvo, o dar ir renginio metu pamegzti galėjau. Sumegztos ten visos mano idealios atostogos, kaip vienai skarai tai ji pačių nuostabiausių akimirkų su kaupu ir dar truputį prisigėrė, bet laimingi ženklai tuo nesibaigė. Koks bebūtų tas kiauraraštis paprastas ir lengvas, ir tikrai mintinai išmoktas tiek kartų tuos žiedelius mezgant, visgi mezgimas plepant daro savo ir štai prašom – vienas žiedelis pasirodo vietoj šešių žiedlapių septynis beturįs. Aš jau tolyn pasistūmėjus svarstau hamletišką būties klausimą ir rodau mezgimo draugėms latvėms – ardyti ar praeis, gal nesimato? Maija pasižiūri į mano pagausėjusį žiedyną ir sako, kad jis jai primena laimingą alyvos žiedelį, tą, turintį ne tvarkingus keturis, o penkis žiedlapius, vieną viršaus. Ir kas po tokių žodžių ardytų savo laimę???:)
Laimingos skaros modelis – „Anglaise„.{jcomments on}