Paskutinį birželio šeštadienį Kornelija pasirodė parduotuvėje su tortais, visa tokia vasariška, spalvinga, visai nedarbingai nuteikianti ir klausia manęs: “O tu mezgi pirštines?” “Pirštines?” Man labai patinka megzti pirštines, bet kodėl turėčiau tą daryti dabar, pačiame vasaros gražume? “Nes jau liepa…” O liepą ką, šalčiai prasideda??? “Pati gi pasižadėjai pradėti megzti kalėdines dovanas liepą, manęs prašei priminti, tai ir primenu…” “Dar ne liepa”,- bandžiau gintis. Liepa bus… “Rytoj” – abi choru konstatavom. Atsidusau liūdnokai, o Kornelija išplazdėjo. Ne pirštinių megzti, atostogauti į Maltą 😉
Nuvaliau dulkes nuo pernykščių kalėdinių atsiminimų ir prisiminiau, kad jau seniai turėjau tokias “šventes”, kai taip nieko nespėjau, kad kai kam teko po eglute dėti atsiprašymo laiškus (sniego nėra, tai Kalėdų senelio rogės pravažiuot negali, užtruks truputį, kol naują transportą susiras… ir pan. tokiu pačiu stiliumi) vietoj dovanų. Tada graudžiai verkiau Kornelijai ant peties ir prisiekinėjau, kad kitais metais pradėsiu megzti Kalėdoms liepą. Kornelija puikiai orientuojasi laike ir labai pareiginga – tai man ir priminė.
Sekmadienį (liepą!), pirmą rimtų karščių dieną pagalvojau, kad visai gal ir nieko idėja. Seniai buvau nusižiūrėjus šį modelį, praeitais metais nespėjau, tai atidėjau kitiems. Kiti ir atėjo, tegu liepą ;). Modelis iš islandiškos pirštinių knygos, ją man Virginija buvo paskolinusi pasidžiaugti. Paprastai aš nemėgstu tokių motyvų dėl va kokios priežasties:
Nuleidi rankas ir vargšė karališkoji pora apvirsta žemyn galva… Bet modelis man buvo toks – nerandu kito žodžio – juokingas, kad paignoravau net tą figūrų vartymąsį. Žiemą taip dažnai trūksta juoko…. Islandiškam modeliui man labiausiai tiko islandiška vilna. Praeitais metais megzta suknelė nelabai pasiteisino dėl pernelyg didelio mano panašumo į avį apatinėje nuotraukoje, tai ėmiausi jos permezgimo. Neverpta islandiška vilna jau ir mezgasi nelengvai, o ardosi ir visai katastrofiškai, bet man ji – aukso vertės, tai ardžiau ir lipdžiau po kruopelę (ji ir lipdosi taip pat lengvai, kaip ir trūksta). Numezgiau tą juokingą porą iš šviesesniosios suknelės dalies, o prie jos dar kaklą.
Neplanavau aš jokių kaklų, man ir pirštinių vidurvasarį užtenka, bet per pertraukėles tarp mezgimo naršydama internete pamačiau raštą ir susileidau. Šortų aš, be jokios abejonės, nerti nė negalvojau, bet kas nepanašus į islandišką avį gali, labai gražus projektas būtų… Kaklas man – ideali dirva visokiems raštų bandymams.
Tik niekaip negalėjau apsispręsti, kuri pusė geroji:)
Mezgiau iš islandiškos (!) vilnos per pirmą karščio bangą, per antrą, dar stipresnę, surengėm kaime fotosesiją:)
Visai man patiko megzti pirštines ir tuo pačiu iš antros suknelės dalies numezgiau kitą porą, du siūlus sudėjus dėl storumo.
Kornelija “atsiskaičiau” parašiusi, kad numezgiau pirštines ir gavau pagyriamąjį laiškelį, kokia esu šaunuolė.
Tik vienas “bet” mane kankina. Pirštines aš numezgiau, ir net dvi poras, bet ar jos tikrai bus skirtos kalėdinėms dovanoms? Man ši vilna su visa jos istorija tokia brangi ir šilta, kitam žmogui ji tikrai tiek nereikš… Suknelę iš jos mezgiau per patį sunkiausią savo sąmoningame gyvenime gripą, bet ne blogi ar sunkūs, o linksmi ir šilti prisiminimai mane užplūsta ir pereina dabar į pirštines. Čia man kaip su kalėdinių dovanų pirkimu. Kol neini į parduotuves, tai nieko ir nereikia, o tik pradedi keliauti, tai ir tas tinka, ir tas tinka… tau. Grįžtu aš paprastai iš tokių ekspedicijų su dviem maišais, vienu – pilnu dovanų artimiesiems, kitu – sau, nesakysiu, kuris didesnis. Manau, mintį pagavot… Tai dabar važiuoju į kaimą atostogauti ir megsiu antrą porą pirštinių su ta pačia karališka pora. Dviejų tokių pat tai tikrai MAN nereiks. Ir grįžus Kornelija galės man uždėti riebų pliusą:).
Pirmosios poros modelis – “Fjallkonufell”, antrosios – “Give a hoot”.{jcomments on}
