Aš labai laukiu ketvirtadienių. Ketvirtadienio mezgimo klubas subūrė savitą bendruomenę, kuri, kaip kiekvienas kolektyvas, kuria savo tradicijas, bendravimo stilių, atmosferą, temas, tik jai vienai suprantamus juokus ir kodinius žodžius.
Joana rūpinasi mūsų literatūriniu išprusimu (dažnai tiesiogiai;)) ir mano – pirmiausia – vakariene, Kristina džiugina savo kulinariniais eksperimentais, Gražvydė jais lepina nuolat, Daiva pasirūpina reguliariai pamaitinti mano kasą metalu, Virginija – gera nuotaika ir reguliariu bibliotekos papildymu, Gražyna palengvina santykius su vokiečių kalba, Editos įvardintos siūlų spalvos prilimpa daug tvirčiau nei gamintojo ir petunijoje visi mato šaltibarščius, o sodri violetiškai mėlyna pakvimpa žibuoklėmis ir taip be galo be krašto. Paminėjau visai atsitiktine tvarka, visi ateinantys labai svarbūs ir svarūs ir už tai visiems didelis ačiū. Nes sukuriate tą ypatingą smagią terpę skleistis ir dalintis. Apie nuostabius mezginius, naujas idėjas, patarimus ir pagalbą net nekalbu – dėl to egzistuoja ir pats klubas.
O pakalbėti šiandien norėjau apie žodžius, kurie, lengva Daivos K. ranka mestelti, perėjo į ketvirtadieninį leksikoną. “Briedas, mėšlas, š…s” – šia jos citata iš kelionės jau daugelis mūsų reziumuoja pasakojimus apie negatyviai nusiteikusius žmones. Jos graži metafora apie bjaurius žodžius, byrančius kaip rupūžės, tik pravėrus kai kam burną, man pagaliau atskleidė vaikystės pasakos įvaizdį, o ir lengviau pasidaro tuos bjaurius žodžius pakęsti, kai taip įsivaizduoji, tada matai, o ne girdi. Visus be galo pralinksmino Daivos atsakymas, kodėl ji nebemezga kažko, ką prieš tai mezgė: “Manęs šis mezginys nebedžiugina”. Nuo šiol žodžio “užkniso” niekam ir nebereikia, kai po ranka daug gražesnis “nebedžiugina”. Pritaikomas jis toli gražu ne tik mezgimui ;).
Bet pats ryškiausias – paskutinis Daivos hitas “pabendravimas”. Visi jį žino, kas čia naujo? Ketvirtadieniais nebūna jokių pamokų ir jokių mokslų, tą aš nuolat akcentuoju. Tai nereiškia, jog jei moki naują uždėjimą ir nori pasidalinti, tau kas nors draudžia. Atvirkščiai, visi su plojimais ir dėkingumu sutiks tavo entiuziazmą. Tai reiškia, jog niekas nėra įpareigotas nieko mokyti, ir tie, kurie moka daug, bet nori ramiai pasėdėti, pamegzti ir paplepėti apie medų ir bites, nebijotų, kad bus verčiami dirbti pedagoginį darbą vietoj malonaus poilsio. “Ar negalėtum manęs pamokyti to ir ano?”,- toks prašymas neretam atsipūtusiam ketvirtadienio dalyviui gali sukelti stresą, o ir norą išsisukti. Daiva, prisėdusi nebepamenu prie ko, tą patį prašymą išsakė visai kitais žodžiais: “Ar nenorėtum su manim pabendrauti?”. Kas į tokį klausimą atsakys “ne”?? O ir mokymas tampa toks malonus ir neįpareigojantis, juk mes ir renkamės kartu tam – pabendrauti:)). Nuo šiol šis žodis visiems sukelia juoką ir pagimdo daug gerų dalykų. Pavyzdžiui, tokią apyrankę:
Vėrinys (kaip ir žalias aukščiau) jau iš kito pabendravimo.
O ciklameninė apyrankė buvo neriama namie ir išėjo kitokia – “trūko pabendravimo”.
Štai čia vakarykštis džiuginantis pabendravimas. Annai už jį labai AČIŪ, o mes lauksim jo vaisių!
Gražvydės Norkienės megzti ir nerti papuošalai ir pirmos dvi nuotraukos, vėrinio modelis – “Cable Braided Necklace“, siūlai – dvigubas 4 gijų linas, sagutės – “Union Knopf”.{jcomments on}
