Archyvas 2011

Naujų mezginių testavimo įkarštis dar nepraėjo. Šį kartą prie vieno modelio susitikome kartu su Agne, kuri patikrino du dalykus: ir naują modelį (“Waterloo Sunset“), ir naujus siūlus – kaip keičiasi šios spalvos, kiek reikia siūlų tokiai milžiniškai skarai…daugiau apie tai rasite čia.

Dizainerė pavadino modelį saulėlydžiu greičiausiai remdamąsi savo numegzto pirminio varianto spalvomis (ir tai mums, lietuvėms sukėlė daug klaustukų – ar tikrai Graikijoje, kur gyvena dizainerė, TOKIOS spalvos saulėlydžiai?), bet pats raštas, be spalvos, man su saulėlydžiu visai nesiasocijuoja…

Agnė savo skarą pavadino “Žydinčiu saulėlydžiu” ir nufotografavo atitinkamoje aplinkoje – ant žydinčios slyvos. Žydintis – tikrai, bet saulėlydis?

Aš, islandiškos vilnos apsėsta, visai apie jokius saulėlydžius negalvojau ir numezgiau tokią jaukią, šiltą, žiemišką skarą. Su natūralių spalvų perėjimais. Beje, šie siūlai turi savo maginį poveikį net naudojant juos virtualiai (pvz., apžiūrinėjant iš jų numegztų daiktų nuotraukas), po mano skaros dizainerė užsisakė jų, o kol laukė, numezgė tokį pat pilkšvai balsvą variantą:)

Skarą mezgiau vidutinio dydžio (Agnė pasirinko L), bet gavom beveik panašias, nes mano siūlas storesnis. Dėl to nusimezgė labai greitai, dar ir lengvas, bet nenuobodus raštas…

Pačioje testavimo pradžioje Agnė užsiminė, jog gal megztų iš lino, bet neaiškus (tuo metu toks buvo) jo metražas, o testuojant turi viską tiksliai paskaičiuoti ir parašyti. Tokia lyg tarp kitko pastabėle pasėjo sėklą į labai vaisingą dirvą. Islandiška skara nusimezgė labai greitai, o linas man prieš akis kasdieną, spalvų begalė… Prieš rinkdamąsi spalvas įdėmiau įsižiūrėjau į raštą – antrai skarai norėjau prisiderinti. Rodžiau skarą tuo metu parduotuvėje buvusiai Kornelijai ir paklausiau, ką jai jis primena. Man tai lyg smilgas, žolynus… Ir tada, nebepamenu, kuri pirma, o gal abi vienu metu ištarėme: “Verbos”. Rytoj.

Agnės Zemkajutės megzta pirmoji skara ir jos nuotrauka ant žydinčio slyvos medžio, siūlai – Aade Long artistic 8/2, modelis: “Waterloo Sunset”.{jcomments on}

Sakydama “Paplūdimio mezginys”, tikrai neturėjau galvoje nešiojimo šio drabužėlio paplūdimy, turėjau galvoje… mezgimą. Nes kada gi daugiau megzti stambius mezginius artėjančiam rudeniui (kaip bebūtų karšta dabar, jis vis tiek ateis ir greičiau nei norėtųsi…), jei ne vasarą per atostogas?

Šis šiltas ir jaukus Dovilės kokonas sugalvotas taip, kad formuojamas tik keičiant siūlą. Pradedamas nuo labai labai storo Polaris, toliau – Eskimo, Ecologico Camel, Zehner vier Kammzug.. iki pat plonytės Alpacos viršuje.

Mezginys, reikalaujantis pagalvojimo, paderinimo, pataikymo, komponavimo … t.y., pakankamai laiko ir erdvės (laisva nuo kasdieninių darbų galva ir paplūdimys – pats tas). O atšalus orams jau turėsite naują drabužėlį, kurio vilnonis šarvas patikimai saugos nuo darganų, o spalvos primins pajūrio smėlį ir šildys mus vasaros prisiminimai…

Dovilės Žydelienės megztas sarafanas. Siūlai: Polaris, Escimo, Ecologico Camel, Zehner vier Kammzug, ALpaca.{jcomments on}

Kreta ir nauja moherinė Rūtos skara. Noriu ir to, ir to. Dvigubos porcijos. Be kečupo.

Rūtos Subačiutės nerta skara ir nuotrauka. Siūlai – Drops Kid-Silk 07{jcomments on}

Toks keistas šįmet pavasaris.  Pora dienų vasaros, pora – žiemos, iš viso to reikia išsivesti vidurkį ir gausim savo trumpą keistą pavasarį (susirašinėju su kanadiente, kuri manęs užklausė gegužį, ar Vilniuje jau pavasaris. Pagalvojau, kad jau vasara, pavasario lyg ir nebuvo…:)). Tokios orų sūpuoklės labai teigiamai paveikė mano mezginius – gal ir jūsų?;)

Atšilus orams taip sunku pabaigti, ko nebaigei žiemą, nes vis tiek nenešiosi, o per tą laiką pasimiršta pradiniai sumanymai… Mano islandiškos vilnos suknelė jau artėjo prie finišo tiesiosios, kai staigiai atšilus teko traukti basutes ir ieškotis vasarinių drabužėlių. Ją išstūmė kiti skubūs vasariniai mezginiai, bet sužydus medžiams ir trumpam sugrįžus žiemai, buvo labai smagu prie jos prisėsti (ypač smagu buvo tuo metu ant kelių tokį didelį ir šiiiltą mezginį laikyti:)) ir pagaliau pabaigti. Pradėta ji buvo visai ne tokiom grandiozinėm užmačiom, padėta buvo kaip… liemenė.

O iš tiesų viskas prasidėjo nuo… paršiuko. Tos pačios permatomos kiaulės taupyklės, kurioje laikydavom paliktą grąžą. Dar nenusprendėm, ką darysim su tais surinktais pinigais, bet kol juos kaupėm, gyvenimas nusprendė už mus. Paršiuką pavogė. Atsisveikindama Inga pasakė įdėti jos grąžą į paršiuką ir tuomet apsižiūrėjau, kad jau nebėra į ką dėti… Negaliu sakyti, kad milžiniškas finansinis nuostolis, bet… visi, patyrę tokio tipo vagystes turbūt jautėsi panašiai. Lyg kažkas įsibrautų į tavo labai intymią erdvę, palikdamas nuosėdas širdy… Parduotuvėje tuo metu buvo Virginija ir rytojaus dieną užėjusi iš savo gražaus spalvoto pirkinių krepšio ji ištraukė dvi rites (nes tie siūlai taip susukti) nuostabiausios neverptos islandiškos vilnos. Kaip paguodos prizą! Tokį neadekvatų “netekčiai”, kad jaučiausi, lyg būčiau pametusi talonėlį ir gavus… aukso puodą.

Ta islandiška vilna yra magiška. Taip seniai norėjau išbandyti, bet tai nėra tie siūlai, kuriuos gali rasti ant kiekvieno kampo. Gaunami iš specifinės avių veislės, auginamos tik Islandijoje, be proto šilti ir tokio ilgo sukimbančio plauko, kad galima juos megzti ir neverptus, ką atrado viena tinginė mezgėja ir visi su džiaugsmu tuo naudojasi. Neverptas siūlas lengvai plyšta rankose, bet sumezgus jis tvirtas, lengvas ir labai labai šiltas. Galima megzti iš vieno sūlo, galima kelis sudėti. Mezgiau iš vieno.

Galėjau gavus pasidžiaugti ir nusimegzti kaip koks padorus žmogus pirštines (t.y., daug pirštinių, nes siūlas dėl lengvumo yra labai skalsus, 100g=300m), tai ne, pradėjau liemenę. Pradėjau sunkiai sirgdama gripu žiemą, kad gyvenimas nors kiek šviesesnių spalvų pasirodytų, megzdama kaifavau, kad mezginys ant kelių lyg šildytuvas veikia. Pasirinkau tipiško islandiško megztinio konstrukciją, tik mezgiau ne nuo apačios, o nuo viršaus, kad baigčiau ten, kur baigsis siūlai. Kur ten baigsis…su auksine Virginijos širdim. Mezgiau darbe, gundydama visus klientus, kurie atėję žiūrėdavo ne į siūlus lentynose, o po mano stalu, ką ten tokio gražaus aš turiu, ir kai Virginija užklausdavo, ar užtenka, aš atsakydavau “taip” tokiom šuniškom akim žiūrėdama, kad gavau dar dvigubą dozę ir vietoj liemenės turiu suknelę. (Moralas – labai apsižiūrėkit, kam darot gera, nes duodamas ką godišiui ir dar jo pagailėdamas, gali visai be atsargų likti….)

Viskas nuėjo daug toliau nei viena suknelė, rudenį laukia megztukai visai šeimai… ir ne tik megztukai:)

O iš tiesų, tai viskas prasidėjo net ne nuo paršiuko, o nuo šių gražuolių:

gelbėjusių vikingus atšiauriame islandiškame klimate,

laisvai karaliaujančų savo saloje ir “trukdančių” eismą,

gundančių ir suviliojusių viso pasaulio mezgėjas…

Suknelės modelis – Fonn, siūlai – neverpta islandiška vilna , Virginijos Sankalienės islandiškų avių nuotraukos.{jcomments on}