Toks keistas šįmet pavasaris. Pora dienų vasaros, pora – žiemos, iš viso to reikia išsivesti vidurkį ir gausim savo trumpą keistą pavasarį (susirašinėju su kanadiente, kuri manęs užklausė gegužį, ar Vilniuje jau pavasaris. Pagalvojau, kad jau vasara, pavasario lyg ir nebuvo…:)). Tokios orų sūpuoklės labai teigiamai paveikė mano mezginius – gal ir jūsų?;)
Atšilus orams taip sunku pabaigti, ko nebaigei žiemą, nes vis tiek nenešiosi, o per tą laiką pasimiršta pradiniai sumanymai… Mano islandiškos vilnos suknelė jau artėjo prie finišo tiesiosios, kai staigiai atšilus teko traukti basutes ir ieškotis vasarinių drabužėlių. Ją išstūmė kiti skubūs vasariniai mezginiai, bet sužydus medžiams ir trumpam sugrįžus žiemai, buvo labai smagu prie jos prisėsti (ypač smagu buvo tuo metu ant kelių tokį didelį ir šiiiltą mezginį laikyti:)) ir pagaliau pabaigti. Pradėta ji buvo visai ne tokiom grandiozinėm užmačiom, padėta buvo kaip… liemenė.
O iš tiesų viskas prasidėjo nuo… paršiuko. Tos pačios permatomos kiaulės taupyklės, kurioje laikydavom paliktą grąžą. Dar nenusprendėm, ką darysim su tais surinktais pinigais, bet kol juos kaupėm, gyvenimas nusprendė už mus. Paršiuką pavogė. Atsisveikindama Inga pasakė įdėti jos grąžą į paršiuką ir tuomet apsižiūrėjau, kad jau nebėra į ką dėti… Negaliu sakyti, kad milžiniškas finansinis nuostolis, bet… visi, patyrę tokio tipo vagystes turbūt jautėsi panašiai. Lyg kažkas įsibrautų į tavo labai intymią erdvę, palikdamas nuosėdas širdy… Parduotuvėje tuo metu buvo Virginija ir rytojaus dieną užėjusi iš savo gražaus spalvoto pirkinių krepšio ji ištraukė dvi rites (nes tie siūlai taip susukti) nuostabiausios neverptos islandiškos vilnos. Kaip paguodos prizą! Tokį neadekvatų „netekčiai”, kad jaučiausi, lyg būčiau pametusi talonėlį ir gavus… aukso puodą.
Ta islandiška vilna yra magiška. Taip seniai norėjau išbandyti, bet tai nėra tie siūlai, kuriuos gali rasti ant kiekvieno kampo. Gaunami iš specifinės avių veislės, auginamos tik Islandijoje, be proto šilti ir tokio ilgo sukimbančio plauko, kad galima juos megzti ir neverptus, ką atrado viena tinginė mezgėja ir visi su džiaugsmu tuo naudojasi. Neverptas siūlas lengvai plyšta rankose, bet sumezgus jis tvirtas, lengvas ir labai labai šiltas. Galima megzti iš vieno sūlo, galima kelis sudėti. Mezgiau iš vieno.
Galėjau gavus pasidžiaugti ir nusimegzti kaip koks padorus žmogus pirštines (t.y., daug pirštinių, nes siūlas dėl lengvumo yra labai skalsus, 100g=300m), tai ne, pradėjau liemenę. Pradėjau sunkiai sirgdama gripu žiemą, kad gyvenimas nors kiek šviesesnių spalvų pasirodytų, megzdama kaifavau, kad mezginys ant kelių lyg šildytuvas veikia. Pasirinkau tipiško islandiško megztinio konstrukciją, tik mezgiau ne nuo apačios, o nuo viršaus, kad baigčiau ten, kur baigsis siūlai. Kur ten baigsis…su auksine Virginijos širdim. Mezgiau darbe, gundydama visus klientus, kurie atėję žiūrėdavo ne į siūlus lentynose, o po mano stalu, ką ten tokio gražaus aš turiu, ir kai Virginija užklausdavo, ar užtenka, aš atsakydavau „taip” tokiom šuniškom akim žiūrėdama, kad gavau dar dvigubą dozę ir vietoj liemenės turiu suknelę. (Moralas – labai apsižiūrėkit, kam darot gera, nes duodamas ką godišiui ir dar jo pagailėdamas, gali visai be atsargų likti….)
Viskas nuėjo daug toliau nei viena suknelė, rudenį laukia megztukai visai šeimai… ir ne tik megztukai:)
O iš tiesų, tai viskas prasidėjo net ne nuo paršiuko, o nuo šių gražuolių:
gelbėjusių vikingus atšiauriame islandiškame klimate,
laisvai karaliaujančų savo saloje ir „trukdančių” eismą,
gundančių ir suviliojusių viso pasaulio mezgėjas…
Suknelės modelis – Fonn, siūlai – neverpta islandiška vilna , Virginijos Sankalienės islandiškų avių nuotraukos.{jcomments on}