Per šias ilgąsias išeigines susidarė net 4 laisvos dienos – kuo ne atostogos? O atostogoms aš visuomet susidarau gradiozinius veiklos planus. Dar atostogoms neprasidėjus, t.y., tik tik prasidėjus, grįždama šeštadienį po darbo namo susitikau Joaną, šnektelėjom apie ateinantį savaitgalį. “Kokie planai?”,- manęs paklausė. “OOO, daug planų, o ką padarysiu… , gal ir nieko”. Pataikiau kaip pirštu į dangų. Tas, tiesa, nesutrukdė man tą pačią dieną grįžus susidaryti ilgausią sąrašą “atostogoms” – keli megztiniai, puslapio galerija, nauja skara ir t.t. ir pan. Su sveiku protu nieko bendra, bet ar tai vienintelė veikla su sveiku protu neturinti nieko bendra;)?
Šis krepšelis – bene vienintelis mano “rimtas” darbas per visas išeigines dienas. Jis taip pat įėjo į planą. Tiksliau, ne krepšelis, o tuniso vąšelis.
Pradėsiu nuo pradžios. Visai neseniai gavau dovanų naują K.Hayashi knygą “Tunisian Crochet” ir prie jos pridėtą dvigubą tuniso vąšelį (t.y. abu pagaliuko galai baigiasi vąšeliu. Buvau jį mačius “Clover” produkcijos stende jau seniau, bet tik užmečiau akį ir praėjau. Gavus ir įrankį, ir knygą (kur ir technika papaišyta, ir įkvėpimui daug gražių pavyzdukų yra), nusprendžiau, kad ilgasis savaitgalis – pats tas laikas naujai technikai išmokti. Esu nėrus kažkada (t.y., bandžius) paprastu tuniso vąšeliu (ir turiu netgi 2, skirtingo dydžio, tik labai gėda prisipažinti, jie daug dažniau naudojami ne pagal pirminę paskirtį, na, nenukrypsiu…), labai rūpėjo dvigubas, su juo tokius gražius spalvinius efektus galima išgauti…
Pirmą valandą bandžiau suvokti schemas, bandžiau, bandžiau, jau buvau benusprendžianti, kad “ne tau, Martynai, mėlynas dangus”, bet ambicijos mano paprastai daug didesnės už mano kantrybę ir miršta kartu su viltim, tai bandžiau, bandžiau, kol antrą valandą supratau, kaip padaryti lygų kvadratėlį (o ne trapeciją, kokia man išėjo iš pradžių), kaip nerti keliom spalvom paprastu, paskui – ratu- dvigubu vąšeliu. O trečią valandą man jau pasirodė, kad gal ir galiu nusinerti viską, kas yra knygoje (nepatikrinau). Pirmas mano lygus pavyzdėlis – šis žalias kvadratėlis, nertas paprastu tuniso vąšeliu mainant dvi spalvas (1 eilė – tamsi, 2,3 – šviesi, 4,5 – tamsi ir t.t.). Padariau taisyklingą kvadratėlį ir nusprendžiau, kas kai jų prinersiu pakankamai daug, susiūsiu ir bus kilimas. Hm, hm. Galų gale, ir vieną kvadratėlį galima panaudoti. Kaip puodkėlę, pavyzdžiui.
Dvigubu vąšeliu neriama ratu, tai nusprendžiau nunerti tokį audimą įmituojantį krepšiuką.
Tarpais darau naujas kilpas raudonu, o jas suneriu pilku, tarpais – atv.
Užsidėjau vienintelį pliusuką savo sąraše ir esu labai šiuo projektu patenkinta. Visada smagu išmokti naują techniką, be jokios abejonės. Bet dar labiau man patiko, kaip jis įsipaišė į šias kapų lankymo dienas. Savo, negaliu sakyti nereikalingumu, nes visada yra kuo užpildyti bet kokį krepšiuką;), bet savo nebūtinumu. Nesvarbumu, galų gale. Nes visi LABAI SVARBŪS DARBAI, kurie tokie BŪTINI nežiūrint toliau savo nosies, kapinių fone įgauna visai kitokius išmatavimus.
{jcomments on}
