Naujas Gabrielės megztinis Begonija.
Niekas geriau už ją pačią nepapasakos apie jį, tai šį kartą užsičiaupiu ir cituoju:
„Mano mama pagal Yarn Harlot slapyvardžiu rašančios blogerės Stephanie Pearl-McPhee klasifikaciją aiškiai būtų „process knitter“. Tada, kai dar apskritai mėgo megzti, ji dažniausiai megzdavo labai paprastų formų drabužius – neliemenuotas liemenes ar megztinius nuleistomis rankovėmis – bet visada juos gausiai primargindavo ir spalvotais, ir vienspalviais raštais. Pamezga kelis centimetrus vienu raštu, kol atsibosta, tada ima megzti kitaip, ir tiek, per daug nesukdama galvos, kaip viskas galiausiai atrodys.
Panašūs būdavo ir mano močiutės mezginiai. Ilgą laiką man atrodė, kad tai – vienintelis būdas megzti. Tačiau kai jau pati sugebėdavau numegzti didesnį darbelį, ne sykį nusivildavau: kad ir su kokia meile ir džiaugsmu numegztas, drabužėlis nebūdavo gražus ir patogus nešioti. Kiek tokių „bilekokių“ megztinių esu atidavusi į labdarą – nė nesuskaičiuosi.
Tad, matyt, mane tektų vadinti „product knitter“. Man mezgimas taip pat yra būdas atsipalaiduoti, pagalvoti, susikaupti ir t. t., bet man ne tas pats, ką megzti. Todėl pastaruoju metu ėmiau daug stropiau rinktis modelius ir laikytis instrukcijų, kad mezgami darbeliai būtų dar ir tinkami dėvėti.
Šitas megztukas numegztas iš esmės pagal Trudi Brown aprašymą (internete rastą už dyką), tik nenorėjau tokios plačios iškirptės, mat tokios iškirptės negražiai atrodo, kai po apačia apsivelki kitą palaidinukę. Ją susiaurinau, tiesiog numezgusi dar vieną kiauraraščio pakartojimą reglano viršuje (12 eilių). O šiaip aprašymas labai aiškus, be jokių klaidų ar painiavos, o jei reikia padidinti ar sumažinti dydį, galima nesunkiai pridėti akių kiauraraščio šonuose.
Siūlus išrinko priekabus draugas fotografas, kuris kelissyk pasiskundė, kad mano mezginių spalvų pustoniai negražūs, už tai ir buvo atsivestas pas Sonatą parodyti, kas iš tikrųjų gražu. Šitam megztiniui buvau nusižiūrėjusi garstyčių geltonumo „DROPS Karisma“ (ką nors iš jų dar vis tiek numegsiu, tiesiog negaliu atsižiūrėti į tą atspalvį). Draugui tas atspalvis, žinoma, neįtiko (per daug panašus į mano plaukų spalvą – gal ir taip, tiesą sakant), tad jis išrinko chaki tvidą. Vietoje mano įsivaizduoto ryškaus ir linksmo (aš vis manau, kad rengiuosi per daug nykiai, ir vis stengiuosi įsigyti ryškesnių drabužių, žinoma, nesėkmingai) megztukas išėjo santūrus ir elegantiškas, visai klasikinio stiliaus. Beje, megztukas ir labai nebrangus: 8 kamuoliukai šiltos, kokybiškos vilnos po 7,50 – 60 litų. Tose parduotuvėse, kur aš paprastai perku drabužius, be 100 litų megztuko turbūt nerastum, ir tai dar džiaugtumeisi, jei gautum pusvilnės, dažniausiai juk grynas akrilas būna…
Labai džiaugiuosi, kad spėjau numegzti jį iki Vilniaus knygų mugės, mat turėjau vesti du jos renginius, o tokiomis progomis, kaip žinia, niekada nebūna ką apsirengti. Į sceną lipau, nespėjusi megztuko išskalbti, gal niekas ir nepastebėjo, o man vis atrodė, kad rankovės per trumpos, apykaklė nedaili… Išskalbus tikrai viskas dar pagražėjo (nuotraukoje – jau po skalbimo).“
{jcomments on}
