Mano rajono savivalda išsiuntinėjo visiems gyventojams žinutes, kad vasario 16 dieną iškabintos valstybinės vėliavos kabės šiais metais iki kovo 11 dienos, primindamos mums valstybingumo ir nepriklausomybės svarbą.
Pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais valstybinių švenčių metu Lietuvos vėliavos spalvos mirgėjo visuose namuose, neišskiriant nė drabužių (kadangi šventės yra šaltu metu, tai dažniausiai būdavo kepurės su šalikais), MZ dienoraščiui netrūko įspūdingų tautinių mezginių ar kitų rankdarbių. Palaipsniui tiek vėliava, tiek naujas valstybės statusas tapo nebenauju, kasdieniu, įprastu dalyku, į kuriuos nebekreipti specialaus dėmesio ir pastebi tik, kai jų pritrūksta. Buitinė ūkio žinutė man buvo toks geras bakstelėjimas, priverčiantis atsibusti (ypač šių dienų kontekste) ir prisiminti, kad niekas nėra savaime suprantama, ypač geri dalykai – visiems jiems tokiais būti reikia didžiulių jungtinių pastangų. Aptingsti prisiminti, pamiršti ir stengtis bei vertinti.
Patys puošdami šventiniais atributais savo namus, mes nuolat primename sau ir namiškiams bei svečiams, kad mūsų valstybinės šventės yra ne iš dangaus nukritusi dovana. Įkvepiančiam pavyzdžiui – ponios Editos tautiniais motyvais dekoruoti namai vasario šešioliktai. Iki kovo 11 dienos.
Pakabukams panaudotos Union Knopf sagos ir Rosarios4 Crochet 6 501.