Dar vienos riešinės.
Mezgiau jas dovanų žmogui, kurio apsirengimo stilių galėčiau apibūdinti kaip kasdienę eleganciją, ir jau jokie etnografiniai motyvai prie jo niekaip…Išsirinkau labiausiai, mano manymu, jai tinkančias spalvas (antracito pilkumo vilna ir paprasti juodi karoliukai), o tokį renesansinį, su paslėpta aistra gėlių motyvą radau…latviškų pirštinių knygoje (Mirdza Slava.Latviešu rakstainie cimdi). Ir megzdama visą laiką negalėjau atsikratyti nuolat pasikartojančių minčių apie Viktorijos laikų drabužių parodą. Apskritai visos riešinės man – artimiausias tai epochai mūsų laikų daiktas. Jos ilgai ir kruopščiai mezgamos (bent taip turėtų būti), joms naudojami plonyčiai virbalai, nenaudojami niekam daugiau (parduotuvėje yra tik 1,25 mm – dabartiniai laikai! – bet kam pasisekė, paveldėjo iš jau gerokai vyresnių giminaičių ir plonesnių (=tinkamesnių)), idealiu atveju jas galima palikti dukrai ir visos moterys su jomis, nesvarbu, kaip apsirengusios, kokio amžiaus, plonumo, gražumo, pražysta kaip gėlės…{jcomments on}