Toks jausmas žiūrint į naują Daivos skarą, kad ji atsirado taip, kaip pavasarį atsiranda augmenija. Iš lygios tamsios žemės, plikų šakų staiga ima stiebtis maži daigeliai ir skleistis pačiomis įvairiausiomis formomis. Taip iš kamuoliuko siūlo, plono kaip musės žarna, ima rastis tokie netikėti reljefiniai žolynai.
Viena plona gija prie kitos, akys dėliojasi joms vienoms žinomomis kryptimis, kad sukurtų tokį įspūdingą 3D efektą.
Mezgimas bet koks yra truputį trimatis, nes iš mažų akyčių gali sudėlioti kokią nori formą. Bet šio nei dėlioti nereikia – pati medžiaga savo plokštumoje jau turi trečią dimensiją.
Stebuklas, ne kitaip – matyti lygų kamuoliuką ir tokį efektingą mezginį iš jo! Kaip abėcėlės raidės eilėraštyje. Rodos, iš nieko…
Juk iš nieko, iš vieno garso.
Iš skiemens, iš vos gyvo aido,
Iš stiklinio ir tuščio karsto
Žyra skruzdės – varinės raidės.
Juk iš nieko, iš seno sapno,
Iš gyvatės odos ant akmenio,
Iš nežinomo girioj kapo
Raidės atneša atmintį.
Juk iš nieko, žinau, iš nieko,
Nes galvoj – tik vėjai bevardžiai,
Tik brydė paklydusio slieko
Ir sušalę juodbėrio karčiai.
Bet iš nieko, sakau,- gražiausia,
Lyg ne tu, o kažkas sparnuotas
Pempės kuodą aušroj pašiaušia,
Ir ant kalno saule žvynuotas
Tavęs laukia legendų vilkas,
Jam tik šuolis – į pasaką,
Gal todėl visos eilės – pilkos
Ir sudūžta kaip ašaros…
L. Gutauskas „Juk iš nieko…”. Iš rinkinio „Portretas”
Daivos Janavičienės megzta skara iš dvigubo Drops Lace 7238, modelis – „Kune-Kune„, nuotraukos – RamoonPhoto.{jcomments on}