Daugelis, užėję į siūlų parduotuvę ir pamatę visokiausių spalvų ir sudėčių siūlų apsuptą mezgantį žmogų, pavydžiai atsidūsta: „Svajonių darbas…”. Ir net nežinant jokių darbinių užkulisių, tai yra (beveik) tiesa. Daugelis mūsų ryte pirmu numeriu pasitikrina mezgimo forumus, laisvalaikiu naršo po gražius mezginių vaizdus Instagrame, o vakarais prieš miegą „vargsta” rinkdamasis naują mezgimo projektą, ir tikrai nedaugelis gali pasakyti, jog tuo metu dirba. Nors darytų tą patį ir šito darbo nedirbdamas. Nekalbu jau apie tokį niuansą kaip mezgimas darbe, kurio gali imtis, jei turi laisvą minutę, o kartais ir turi imtis, jei reikia skubiai numegzti pavyzdį naujiems siūlams ar kursams – apie tokią prašmatną retai kuriame darbe net pasvajoti gali. Ir tik ilgėliau tame rojuje pagyvenus, imi pastebėti iki tol neregėtas povandenines duobes. Daugelis mūsų skundžiamės laiko mezgimui stoka, kai norai gerokai viršija galimybes ir pajėgumus. O įsivaizduokite, kaip ima suktis galva, kai prie tavo ir taip (dėl darbo, savaime aišku;)) pagausėjusio norų ir idėjų sąrašo (juk tas tylus naršymas po siūlinius darbinius reikalus pilnas pačių nuostabiausių idėjų, o ir visa nesiūlinė aplinka jų ypatingai gausi ištreniruotam selektyviam matymui) prisideda nuolatinis bendravimas su parduotuvės lankytojais. Užsuka kas su viena idėja, išsirenka siūlus ir išeina, o tu – užmiršti? Aha, kurgi ne, tu jau dėliojiesi spalvas tam pačiam modeliui arba kuri viziją, kur čia pritaikius naujai atrastą derinuką. Ir taip be pabaigos. Ir kai kas nors, pats pasimetęs spalvų ir pasirinkimų gausoje klausia, kaip čia tu žmogus ištveri, taip širdį paglosto toks jautrus pajautimas, kad sunku gali būti ir vaikui saldainių parduotuvėje, kur iš milijono skonių ir pavidalų jis turi išsirinkti tris, na gerai, penkis variantus.
Yra ir kita šio gausybės rago pusė. Taip, idėjos tave atakuoja keliagubu intensyvumu, nes apie tai galvoji ir darbo, ir nedarbo (mezgimas juk yra ir hobi, tiesa?;)) metu. Bet dažniausiai labiau norisi numegzti nei nešioti (milijono megztinių ar skarų vis tiek pats vienas nepanešiosi;)). Ir jei galvoje jau pasėta kokia sėkla renkantis kartu siūlus, tai pamačius numegztą iš jų daiktą kaip ir palengvėja, kad jau jis štai, realizuotas, ir visai nebesiveržia ant tavo virbalų. (Jei labai labai įsijauti, tai imi tokį kito rankomis sukurtą mezginį ir galvoje jau prie savų priskiri, kas man kartą metų gale skaičiuojant viščiukus atsitiko ir taip mane suglumino, kad skubiai Ravelry atsidariau savo paskyrą ir ėmiau kelti pačios numegztus mezginius, kad svetimų taip lengvai nesisavinčiau;)). Todėl esu visuomet be galo dėkinga visiems MZ lankytojams, pasidalinantiems savo numegztų daiktų vaizdais – jūs ne tik pradžiuginate dienoraštyje visą būrį kolegų ir prijaučiančių, jūs tikra ta žodžio prasme iš mano megztų norų sąrašo išbraukiate dar vieną punktą. Įgyvendinta!
Ačiū Marijai, šį pavasarį man galbūt nereikės dar vieno Stephen West „Enchanted Mesa” varianto, o ieškantiems naujo projekto šviežiam sezonui jis teprimena vienu metu beveik nuolat MZ dienoraštyje šmėžavusį modelį, nepraradusį ir neprarasiantį aktualumo, idealų žaidimams spalvoms, originaliam pasipuošimui ir labai smagiam mezgimo procesui – ateina megztinių laikas!
Marijos Bagdonienės megztas megztukas ir nuotraukos. Modelis – „Enchanted Mesa„, siūlai – Drops Alpaca 8105, 6736, 8120, 4050.{jcomments on}