Šiemet Šiaurės šalių mezgimo simpoziumas vyko Estijoje, Viljandi mieste ir visi jo dalyviai gavo dovanų labai gražius mezgimo krepšelius, pasiūtus pagal seną Estijos Nacionaliniame muziejuje saugomą egzempliorių iš Hiiumaa salos (~1880m).
Mezgimo krepšeliai Estijoje buvo (tikiuosi, yra ir bus) neatskiriama moters aprangos dalis, nes niekas senais laikais dykomis rankomis nesedėjo ir… nevaikščiojo! Pakabinamas ant rankos ar prie diržo, jis laikė siūlus dirbant ir rankdarbį, kai rankos buvo užimtos kitais darbais.
Estai sėkmingai gaivina šią mezgimo vaikščiojant tradiciją ir kasmet Heimtalyje organizuojamos mezgimo einant olimpinės žaidynės „Käi ja Koo„. Sudaromos komandos (šiemet buvo 15) po 4 narius. Prieš pradedant varžybas reikia užsidėti ant keturių virbalų po 10 akių ir numegzti pirmą eilę. Toliau jau veiksmas vyksta einant ir mezginys perduodamas nuėjus nužymėtą atstumą kitam komandos nariui, kol visi keturi praeina megzdami iki finišo. Reikia nueiti kuo greičiau (bėgti negalima!), numegzti kuo daugiau ir kuo gražiau (greita chaltūra neužsiskaito;)).
Simpoziumo proga varžybos buvo nukeltos ir visa tarptautinė dalyvių kompanija galėjo išbandyti savo jėgas. Tik paskelbus registraciją įkalbėjau savo koleges latves sudaryti bendrą Lietuvos ir Latvijos komandą L2 (kaip tik mūsų buvo reikalingas ketvertas), tiksliau, įkalbėjau Baibą užrašyti savo drauges (Siurprizas! Siurprizas!). Ir tik po to pabandžiau, ar toks veiksmas išvis yra įmanomas…;)
Viršutinėje nuotraukoje mes jau laimingos po pusfinalio ėjimo, bet iki to laiko vis karts nuo karto pasitaikius progai pasitreniruodavome. Visiems siūlau pabandyti, nes abu taip gerai įvaldytus veiksmus sujungti į vieną… iš pradžių nėra taip paprasta;)). Spėju, kad toks gebėjimas stipriai į naudą tiek kūnui, tiek smegenims.
Visą savaitę mus lepino saulėti šilti orai, bet olimpiados dieną iš dangaus pasipylė lietus. Kiek įmanoma, laukėme, bet su dangum nepasiginčysi ir pirmas raundas įvyko lietui pliaupiant. Kadangi aš turėjau eiti pirma (prizas už entiuziazmą;)), Baiba laiko virš manęs skėtį, kad nors kiek pasaugotume mezginį – visi žino, kaip „smagu” megzti šlapiais siūlais. Ir kaip greitai;).
Maija uždeda akis ir pramezga pirmą eilę.
Aš mezginį net po megztiniu bandžiau paslėpti nuo lietaus. Su nelabai dideliu pasisekimu…
Ir… pradedam!
Kam smalsu pamatyti vaizdo įrašą, jį rasite čia.
Visi Olimpiados dalyviai gavo varžyboms tokius mezgimo maišelius.
Finalas buvo jau saulėtas
ir mes laimingos po visko, net jei kai kas ir basas;),
o užimta trečia vieta buvo papildomas bonusas prie nepaprastai smagaus renginio.
Mus Heimtalyje priėmusi žymi Estijos tekstilininkė Anu Raud savo sutikimo kalboje pabrėžė, kaip svarbu žmogui turėti asmeninę erdvę, kaip žmonės jos ieško ir kuria visokiais būdais, o mums užtenka išsitraukti rankdarbį ir jau ta asmeninė erdvė aplink mus susidaro. Užtenka patogaus krepšelio nuolat po ranka ir magišką komforto lauką mums virbalai ar vąšelis lyg burtų lazdele apibrėžia…
Simpoziumo uždarymo vakare Maija labai gražiai reziumavo mūsų naują patyrimą. Kai ji buvo mokinė, mokyklose per pertraukas buvo privaloma vaikščioti koridoriuose ratu. Ji tuo pat metu ir nėrė. Prie jos priėjusi mokytoja (darbų!) griežtai pasakė, jog geros mergaitės vaikščiodamos nemezga. Šią savaitę ji sužinojo, kad yra visai atvirkščiai – geros moterys vaikšto ir mezga. Kurią pusę renkamės?;)
Renginio nuotraukos Anu Pink, Grete Nurme, Solvita Zarupska ir Sandra Urvak.{jcomments on}