Ar pasakytumėte, žiūrėdami į šį vasariškų spalvų, gaivų, ploną ir be galo dailų megztuką, kad tai sunkiausiai pasibaigęs Gražvydės projektas?
Atrodantis lyg vienu kvėptelėjimu numegztas jis gerokai pasikaprizino ant virbalų.
Nusižiūrėjus nevienodų gabalų idėją gamintojo žurnale, Gražvydė iš pradžių išsirinko kelias spalvas, bet tos nesugulė kartu ir ji apsistojo ties šia viena – pačia vasariškiausia:).
Ir viskas ėjosi greitai ir puikiai, ir spalvos gražiai dėliojosi, ir megzti keliais kamuoliukais nenuobodu;). Megztukas turėjo būti baigtas kelionei į Veneciją, ten ir pranešiotas, ir nufotografuotas…
Aplinkybės pasikeitė ir kelionės teko atsisakyti, niekieno tai nepradžiugino, o megztukas, panašu, rimtai supyko;). Jis tiesiog atsisakė pasibaigti!
Kiek kartų ir kiek laiko buvo permezginėjamas toks, rodos, paprastas ripsinis apačios kraštelis, nepatikėtume, jei pačios nebūtume mačiusios (tik detales ir tik ketvirtadieniais!).
Net priderintas rankovės kraštelis nenorėjo iš pirmo karto pasiduoti.
Bet… kaip matote, viskas baigta:). Ir baigta labai gražiai.
Žadėtos fotosesijos Venecijoje megztukui dar teks palūkėti, bet ši nuostabi siena Arklių gatvėje prie “Lėlės” teatro gal nors kiek sušvelnins jo nusivylimą ir jis atsisuks į pasaulį savo šviesiąja ir švelniąja puse.
Jau ketvirtadienį, pozuodama per tvankiausius karščius, Gražvydė laukė vėsaus rytojaus, kad greičiau galėtų šį mielą rūbą apsivilkti:).
Gražvydės Norkienės megztas megztukas iš Edition 6.0 2329 (Pajūrio kavinė), įkvėpimo šaltinis – “Autumn Tints“.{jcomments on}