Neplanuotai kažkaip supuolė, tik dabar pastebėjau, kad ši žalia savaitė prasidėjo Noro siūlais, jais ir baigiasi… Flower Bed siūlas, daugiausiai margas, pasirodė prieš kelerius metus tokiu pusiau vienspalviu pavidalu. Gan nedidelė ta paletė, tik keli atspalviai, bet žalių tarp jų – net trys!
Vilmos kepurė, taip gražiai išmodeliuota, jautriai ir prie siūlo, ir prie galvos prisitaikiusi, nenuostabu, kad pačiai autorei „šita kepurė viena iš pačių maniausių daiktų„.
Kad ir vienspalvis, Flower Bed siūlas laipsniškai keičia spalvas (šiuo atveju, atspalvius) ir tokie banguoti raštai su gerų-išvirkščių akių juostelėm – lyg specialiai jiems sukurti. Mezginys nuo parinkto rašto laimi dvigubai, nes abi pusės skirtingos, vienodai tik gražios.
„Vis dar neatsidžiaugiu tuo vos vos pavytusios žolės pojūčiu šitą kepurę liečiant, man ji kaip vasaros pratęsimas, ją jau išlydėjus. Kai vaikystėj šienaudavom, romantika dažniausiai pasislėpdavo, bet šaltymečiu taip norėdavosi tos šilumos ir saulės, tų garsų ir kvapų iš vasaros.”
Rudenį
mano siela
toli nuo manęs –
manęs neatsimena.
Baili,
ji slapstos nuo medžio –
prie medžio.
Mano siela –
beraštė.
Manęs ji neperskaito.
Mano raidės
pro tarpupirščius byra –
kaip smėlis.
Lig žemės
vaikystės ilgais marškiniais, –
verkdama,
ji nesupranta,
kad verkia.
Marcelijus Martinaitis
Vilmos Bukaitės megzta skara, nuotraukos ir parinktas eilėraštis. Siūlai – Noro Flower Bed 36 su priderintu lietuvišku 4 gijų linu, kaip taikliai reziumavo pati Vilma „tam žoliškam siūle tikrai yra žolės:]”.{jcomments on}