Ir aš šoku į populiarųjį ilgų susiaučiamų megztinių traukinį. Mano atveju, į upę. Tą pačią trečią kartą.
Mezgiau šį modelį draugei, paskui sau – dryžuotą. Atradau, kad siluetas labai mano, todėl pasinaudojau juo vienspalvei versijai iš 3 gijų estiškos vilnos ypatingai gražaus ir reto mėlynumo.
Eilinį kartą teko švelniai pavelti – padidinau iš širdies. Tiksliau, iš tingumo. Visi mes savo mylimus grėblius turim, mano – pavyzdėlių nemezgimas ir nesimatavimas. Ypač jaučiant, kad gali nebūti taip jau gerai. Kol nepasimatavai, tol gali;). Tiesa, jau į pabaigą Dalia privertė mane ištraukti siūlą ir sutrumpinti ikikišeninę dalį (visą ardymo ir kitliavimo laiką burbėjau ir kandžiojausi, sunku buvo sustoti ir po to) įrodžiusi, kad tokių rankų, kurios pasiektų mano suplanuotas kišenes, joks žmogus neturi (ignoruodama mano nuolat pasakojamą vaikystės istoriją, kaip darbų mokytoja atėjo permatuoti mano rankų ilgio, nepatikėjusi, kad tokių būna).
Be tokios smulkmenos, kad priekyje pritrūko man kūno (?!), esu labai patenkinta monochrominiu variantu.
Siluetas vientisesnis, o tekstūrinės detalės matosi net po apimties mažinimo procedūros skalbimo mašinoje.
Lygius mėlynus plotus paįvairina ir neįprastas siūlo margumas. Kadangi priekyje megztinis be sagų, rudens garbei susegtas gintariniais lapais.
„BlueSand Cardigan„, Aade Long 8/3. {jcomments on}