Sunku man po vasaros pereiti prie megztinių, bet vakarykštis Virginijos mezginys iš žydinčių pievų pramynė takelį link vilnonio ir mezginiams taip draugiško rudens… Rūtos megztukas, dar vasaros pradžioje numegztas, vis laukė dienoraštyje kokios nors gamtos užuominos į megztinių metą;).
Labai man gražiai čia Rūtos megztinis prie Virginijos priderėjo – abu iš Noro siūlų, abu vasariškų nuotaikų, o sunku rasti skirtingesnius mezginius. Gyvas ir pats tikriausias įrodymas, koks gėris yra individualus stilius ir kūrybiškas požiūris į mezgimą.
Gaiviai vasariškai dryžuotas, būtų beveik jūrinis, jei ne Noro subtilumas ir spalvų turtingumas. Prie tų subtilumù ir sagutės prisitaikė – kiekvienam gabalėliui kitokia spalva žydinčios.
Prasidėjo šis smagus megztinis įprastai – nuo likučių;). Raudonos suknelės.
Rūtos galvoje tas likutis jau dryžavosi, teliko tik kontrastingą šviesų siūlą pridurti.
Graži mezginio tekstūra darniai žaidžia su spalvų netolygumais,
raudonų dryžiukų niuansai – lyg miško uogų paletė.
Šmaikštus siluetas prailgintu liemeniu, patogios ryškios kišenės – viskas nuteikia linksmam ir nuotaikingam vėsių orų pasitikimui.
Fotosesijos liudininkė man pritaria;).
Rūtos Juzėnienės megztas megztinis ir nuotraukos. Siūlai – Noro Flower Bed 20 ir 1269, sagos – Union Knopf.{jcomments on}