Istorijos

Šiandieninio įrašo herojus – labai ypatingas mezginys. Iš senų gerų (ar blogų, kaip pažiūrėsi) laikų, kai tikslūs modelių aprašymai buvo iš fantastikos srities, kai žurnalai mėgdžiojimui buvo baisiausia retenybė, kaip ir siūlai, virbalai ir visi kiti panašūs dalykai. Rengtis gi reikėjo visais laikais, ir visais laikais žmonės norėjo atrodyti gražiai ir įdomiai, todėl tie gūdūs nepriteklių ir suvaržymų metai sukūrė šiltnamio sąlygas KŪRYBAI. 
Mezginiai, kaip visi nešiojami ir nepernelyg saugojami daiktai, yra trapūs ir neilgaamžiai, todėl ne tiek jau daug jų tėra išlikę. Bet yra! Labai norėčiau, kad šiandieninis megztinis lyg garbės svečias kerpantis juostelę pradėtų naują MZ dienoraščio seriją. Apie mezginius, kuriuos sukūrė mūsų mamos, tetos ir močiutės, mes pačios prieš interneto viešpatavimą ir spaudos perteklių, kokius atradimus darėm iš nepriteklių ir kaip per drabužius reiškėsi patys giliausi mūsų esybės klodai. Su didžiausiu džiaugsmu pasidalinsim Jūsų nuotraukom ir istorijom.
O šiandieninę istoriją papasakos taip pat virtuoziškai valdanti tiek virbalus, tiek plunksną (turbūt reikėtų sakyti klaviatūrą?;)) dabartinė megztinio savininkė Vilma Bukaitė,

021

nufotografavusi ir atsiuntusi „žaismingą paveldėtą/dovanų gautą megztinį. Megztas jis mano tetos Palmos turbūt prieš 1990-uosius, kai tuščios lentynos įkvėpdavo moteris neįtikėtinoms improvizacijoms. Ji gimė 1929 m. Lietuvos pakraštyje, buvo mažaraštė, maždaug 40-ties išsikėlė į Šiaulius, atsisveikinom su ja amžinai 2014 m. Jos drabužio grožio samprata nuo tam tikro laiko nebesikeitė ir dėvėtų drabužių parduotuvėse ją traukė prie kremplinų (kartais net ypač standžių), ekspresyvių sintetinių suknelių su klostuota ar kliošine apačia, blizgančių rūbų ir batų — ir ji atkasdavo kažkokius neįtikėtinus egzempliorius. Maždaug 15-25 m. amžiaus mane tie rūbai, primygtinai jos dovanojami mums, šiurpindavo. O vieną dieną supratau, kad su auksiniais sportbačiais, kuriuos ką tik buvau baigusi dėvėti kaime, mielai lakstytų pusė Vilniaus hipsterių. Paskutiniais metais jau pusė jos dovanotų rūbų keliaudavo į garderobą. Gavau dovanų net močiutės sesers, jos krikštomamos Amerikoje siūtas sukneles ir paltą. Pats gražiausias jos dovanotas daiktas buvo šis jos megztas megztinis, ir prisipažinsiu — laukta dovana. Manau, kad modelį ji nusižiūrėjo, bet esu tikra, kad metodiškai sekti aprašo nemokėjo, tai galbūt pamatė panašų numegztą arba kokiame paveikslėlyje ir pasidarė. Koriukus ir kvadratėlius buvo iš bendradarbių fabrike išmokusi, sakė, kad labai nesunku. Manau, jog buvo ir savarankiškas indėlis mezginį komponuojant, ypač parenkant ir grupuojant spalvas, nes buvo ir kitas panašus, bet „rimtesnėm“ ir kitaip išdėstytom spalvom. Teta buvo „nesvietava“, tai su megztiniu vaikščiojo į darbą, parduotuvę, pas artimiausius kaimynus, važiavo pas gimines — dėl detalių precizikos galvos nesuko. Visi siūlai, lietuviška namie dažyta vilna, dažo, tai apačia kiek pakąsta spalvų mišinio, bet jos spalvinis principas aiškus — jis tikrai rožinės, ryškiai raudonos ir turkio spalvos! Juostelę ties kaklo siūle, tos pačios spalvos užtrauktuką įsisiuvau aš, iki tol buvo toks, kokį pavyko gauti nusimezgus. Paveldėjau gerokai panešiotą, su neišplaunamomis dėmėmis, tai nešioju namie, bet tik kai labai šalta ar noriu pasipuošti — taupau. Megztinis ypač šiltas ir patogus. Teta nebuvo artimas žmogus, kartais jos vengdavau, bet kai supratau [tikiuosi] šį jos rūbą, susimąsčiau, kiek jos stiliuje buvo ekspresijos, kuri jos sunkiame gyvenime liko mažai atskleista ir išskleista. Ji pergyveno visus artimiausius žmones — likom tik sūnėnai, dukterėčios ir jos daiktai. Nežinau, ar kam nors tai gali praversti, bet pasibenraujat su mezgančiom moterim — gal kam reikia idėjų:]. Jei kas nors nusimegztų panašų ar juolab toliau improvizuodamas ką nors savo rastų atsispyręs — man tai būtų tetos polėkio tąsa ir įamžinimas. 

035

Antrą, šito pusbrolį, teta dažniau nešiojo ir pasiliko sau, o kai jau teko tvarkyti jos daiktus, jis buvo kiauras ir labiau susitraukęs ar mažesnio dydžio, man ankštas — nebėmiau. Jis buvo dvispalvis, turkio ir juodos spalvos, jo gražumas buvo tas, kad koriukai ir tos gėlės labai tapybiškai atrodė juodam fone, nors iš šiaip derinys neblogas. Kiti, kurių daugelis buvo santūresni, tiek neišgyveno — iškeliavo į megztinių rojų iki maždaug 2000-2005 m., užleisdami vietą second-handui. Dar turiu močiutės skarelę, jos sesers siuvykloje Čikagoje siūtus kelis rūbus (tai reiškia, maždaug 1958 m., gaila, paltą apvalgė kandžiulninkai, kaip aš juos pravardžiuoju), keletą tetos jaunystėje siuvinėtų daiktelių. Toks pusiau pačios tetos sumanymu susiklostęs kompaktiškas rinkinys senove kvepiančių tikrų daiktų, kurių turiu iš visų senelių ir kitų artimų žmonių, savo vaikystės.
Ji baigė sovietinius siuvimo kursus, tiesa, po to grįžo į gimtinę ir siuvo tik sau namie, bet šeimos vyrus netrukus apsiuvo kostiumais. Jos siuvinėtuose daiktuose ir dygsniai gan rupūs, ir spalvų deriniai nėra subtilūs ar stilingi. Pirštines ir kojines megzdavo ypač kietus ir stambių formų, lyg vieno dydžio, nors spalvų deriniai buvo neblogi. Dirbo nekūrybiškus darbus. Rengdavosi ypač konservatyviai — atrodė, nelabai ką derindama, su skarele, sijonu/suknele ir megztiniu, storomis pėdkelnėmis. Bet ją traukė prie ekspresyvių spalvų ir faktūrų — ji nepaprastai džiaugdavosi, galėdama man parodyti savo spintos lobius iš dėvėtų rūbų parduotuvių: reljefinio standaus kremplino sukneles, kurias galima buvo pastatyti ant žemės, šlamančius bolonijos lietpalčius, megztinius, sukneles ir skareles su auksiniais/sidabriniais blizgučiais, aukso spalvos basutes ir batus. Dėvėjo iš to nedaug ką, beveik tik skareles, bet jai patikdavo juos įsigyti, matyt ir pasimatuoti. Pirkdavo ir mums tokius ir vežė dovanų. Reikėjo knygų apie madą paskaityt ir kai kurias nuostatas kardinaliai pakeist, kol ėmiau galvot, kad tos dovanos iškalbingos, buvo kažkokia kibirkštėlė tetos viduje, kažkas, kas gal neišsiskleidė, bet tie rūbai tuos poreikius atliepė. O šitas megztinis, kurį ir nešiojant pamenu — kažkoks spalvų ir faktūrų fejerverkas, bet toks vientisas, toks gyvas — mano nuomone, kažkas prasimušė, jį komponuojant, teta turbūt turėjo ekspresyvų, kūrybišką, tegu ir užspaustą gebėjimą BŪTENT komponuoti mezginius — jei ir modelis jai matytas, tai spalvas tikrai. Ir siluetas gražus ir jai tiko. O dabar ir tokio modelio nematau. 

DSC06598-001

Prisegu nuotrauką, čia mano tetės šeima — visa su tetos po kursų pasiūtais rūbais, kaip matot, ne YSL, bet pasiūti su meile. Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad moterų suknelės yra sudurstytos iš ankstesnių suknelių gabaliukų. Visi labai džiaugsmingi, nes sūnus/brolis grįžo atostogų iš armijos. Nepatikliai žvelgiantis vaikas senu veidu — mano tetė, atkreipkit dėmesį į jo marškinių rankovių ir kelnių ilgį, kelius (tas, kuris išaugs, aiškiai mažiausiai atnaujino garderobą:]). Būdamas garbaus amžiaus jis labai supanašėjo į savo tetę.“{jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00