Esu tikra, kad visi laimėtų ant Operos ir Baleto teatro reklaminio tablo pakeitus apokaliptinį laikrodį, skaičiuojantį sekundes iki pasaulio pabaigos Kalėdų, štai tokiais žiemos vaizdais. Tikros žiemos, kuri mūsuose neatsiejama nuo šiltų mezginių. Ta pati kalėdinė ruoša bus ramesnė ir smagesnė matant gyvenimo gražią, spalvingą ir kūrybišką pusę, kai realybė tuo tarpu primena komišką Tuvės Janson apsakymą apie netikėtai žiemą pabudusią Trolių Mumių šeimyną ir nugirdusią apie kažkokią skubiai artėjančią katastrofą, vardu Kalėdos. Tik realybėje tai ne taip juokinga…
Net jei nemažai mūsų dantis sukandę pribaiginėja truputį jau pabodusius privalomus mezginius po eglute, tokie vaizdai primins, apie ką iš tikrųjų yra mezgimas.
Apie siūlo lietimo džiaugsmą,
apie neskubrų žaidimą spalvomis,
apie pasakiškus derinius,
apie margaspalvius sluoksnius (šalto laiko privilegija!),
apie begalinį vilnos gražumą
ir apie tikrą stebuklą,
kuris gimsta kievieną kartu vis kitu pavidalu iš tokių paprastų ingredientų kaip su pagaliukai ir virvutės kamuolys.
Loretos megzta tunika ir kepurė. Megztinis megztas iš Plotulopi 1423, 1427, 1053, 1054. Kepurė megzta iš Lett Lopi 1412, 9427, 1403, 1406, 1418. Šalikas megztas neeilinį spalvų pojūtį ir skonį turinčios Loretos mamos iš visokiausių galiukų. Ir „limpa” jis prie visų drabužių:){jcomments on}