Baigėsi nerūpestinga vasara ir laikas pradėti naujuosius mokslo metus?:)
Retų namų ši diena nepaliečia. Kas eina į mokslus pats, kas lydi mažuosius ar linki sėkmės savo studentams… Man mokymosi metai buvo vieni gražiausių ir įdomiausių gyvenime. Tik va ruošos jiems daug mažiau nei dabartiniams mokiniams reikėjo, nes viskas buvo vienoda ir vienodai negaunama. Tie patys vadovėliai, panašios kuprinės (kol paauglystėje pradėjusi megzti nusinėriau sau mokyklinį krepšį) ir vienodos uniformos, kurių skyrėsi tik apykaklaitės. Dabar gi kiekviena mokykla turi savo tvarką, savo priemones ir savo aprangą. Vienos laisviau į pastarąją žiūri, kitos laikosi griežtų taisyklių. Mamos ir močiutės į tas neretai sintetines vaikų uniformas, šaltas ir greitai nekaip atrodančias, taip pat žiūri įvairiai. Nereta pasiėmusi virbalus ir siūlus gerokai pagražina ir pašiltina vaiko dienas mokykloje. O kad tos darbščios rankos gali daug, oficialiai pripažino ir Čiurlionio menų gimnazijos direktorius per iškilmingą tėvų susirinkimą.
Tvarkingos ir tikslios čiurlioniukų uniformos kopijuoti aš nebandžiau, bet ne tokius griežtus reikalavimus kėlusiai dukros gimnazijai megztuką numezgiau. Nesu tikra, ar tas mokyklinis Kristei buvo iš tikrųjų per šaltas, ar tiesiog negražus, bet ji su džiaugsmu laukė naujo iš tamsiai mėlynos spalvos estiškos vilnos. Suderinau su auklėtoja, kad tikrai tiks bet koks tinkamos spalvos ir neiššaukiančio modelio. Mes namie nusprendėm, kad toks platus „Boxy” tipo megztukas siaurom rankovėm visai sėkmingai pritaps prie uniforminių reglanų. Nugara kiek ilgesnė ir perliuko juostelės prie rankovių bei šonuose – smulkmenos.
Pradėjau ankstyvą pavasarį, tikėjausi paruošti vaikui pasibaigsiančiam šildymo ir užsitęsusiam šalčių sezonui, bet kažkaip susivėlinau, vasarą tas reikalas prarado aktualumą, tai tik rudeniop vėl grįžau prie mezginio. Kai jau grįžau, atėjo ruduo ir prasidėjo mokslo metai, pasikeitė auklėtojai ir tvarka – šis megztukas jau nebetiko vietoj uniformos. Kristė jį karts nuo karto į mokyklą vis tiek apsirengia, ir sprendžiant iš to, ką ji rengiasi kitom dienom, jis vis tiek lieka arčiausiai uniforminio idealo;).
Iki šiol man mįslė, kodėl jį pasirinko gimtadienio šventei. Kad labai patiko (???;)) ar kad greičiau sunešiotų?
Toje pačioje gimnazijoje besimokančiam Pranui mama numezgė kultūringą modelį iš „Karismos”.
Nepaklausiau, ar praėjo kaip unifoma, labiau nei megztukas dėmesį patraukė moksleivio barzda. Prisiminiau juokdamąsi vieną tėvų susirinkimą „Ąžuoliuke”, kur profesorius Vytautas Miškinis pasakojo apie vis jaunėjantį vyrų chorą…
Šį Rūtos megztuką prie uniformų priskyriau savavališkai, nes, mano galva, atitiko visus reikiamus standartus – madingas (čia jau ne mokyklos, o moksleivio standartai;)), švelnus (taip pat),
reikiamos spalvos
ir tinkamas tiek berniukui, tiek mergaitei.
Pirmasis megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/2 vilnos mano mėgstamu būdu. Prano megztukas megztas ir fotografuotas Gitanos Gricienės iš Karisma 17, modelis – „Flax„. Trečiasis megztas ir fotografuotas Rūtos Strumskienės, modelis – „Anchors Away Pullover”, siūlai – Drops Merino Extra fine 20 su pridėtu 4 gijų kojininiu siūlu.{jcomments on}