Taip vaikiškai meiliai vadina naują tetos nertą begemotukę jos naujoji keturmetė šeimininkė.
Begemotukė atkeliavo pas ją kartu su visa istorija:).
Begemotukės Fėjos istorija
pasakoriai: Vitalij Otkinskij, Milda Prušinskaitė
Gyveno kartą begemotukė Fėja. Ji buvo tokia pat kaip ir kiti begemotukai: gera, linksma, šiek tiek išdykusi ir mėgo turkštis upelyje su bičiuliais. Tačiau buvo vienas dalykas, kuriuo ji skyrėsi nuo kitų – jos oda buvo ne pilka, o ryškiai rausva! Kiti maži begemotukai, matydami, kad draugė kitokia, vis iš jos pasišaipydavo ir pravardžiavo, nes niekaip negalėjo suprasti, kodėl būtent Fėja buvo kitokia, o ji nuoširdžiai norėjo būti pilka – tokia, kaip visi kiti.
Kartą Fėja paniurusi tipeno namo, vis galvodama, kodėl ją draugai ir vėl pravardžiavo, ir sutiko Dailininką, visa apsitaškiusį dažais tapantį gėlėtą pievą. Dėbtelėjo į jį liūdnai, linktelėjo galva pasisveikindama ir jau norėjo eiti toliau, tačiau Dailininkas, atitraukęs linksmai paklausė:
– Ko tu tokia liūdna, Fėja?
– Dailininke, iš manes juokiasi draugai, nes esu ne tokia kaip kiti. Tik pažiūrėk į mano spalvą, kokia ji baisi! Visi normalūs begemotukai pilki, o aš rausva kaip koks paršelis, – net užsikūkčiojo Fėja.
– Mieloji Fėja, jei tu pralinksmėsi, aš galiu tave nudažyti kokia tik nori spalva!, – tare Dailininkas. Fėjos akutės linksmai sužibo:
– Noriu būti pilka, Dailininke! Noriu būti tokia pat kaip mano draugai!
Dailininkas pasiraitojo rankoves, pasiėmė didžiausią tūbelę pilkų dažų ir pradėjo spalvinti begemotukę. Teptukas kuteno, o vien nuo minties, kad tuoj išsipildys jos didžiausia svajonė, Fėja krykštavo ir juokėsi. Kai Dailininkas baigė darbą ir nusišypsojęs atsisveikino, ji laiminga padėkojo ir nubėgo atgal prie upės, kurioje maudėsi kiti begemotukai. Kaip ji nustebo, kai draugai jos ne tik neišjuokė, bet net nepastebėjo!
– Labas, Zefyra!, – šūktelėjo Fėja savo bendraamžei.
Ši tik dėbtelėjo, bet nieko neatsakė ir pasitraukė į šoną.
– Sveikas, Krokai!, – pribėgusi prie vyresnio begemotuko pamojavo jam kojyte Fėja.
Šis taip pat nusisuko ir įbrido į upelį. Fėja niekaip negalėjo suprasti, kodėl bičiuliai į ją nekreipė jokio dėmesio, todėl nusprendė įbristi į upę prie joje besiturškiančių kitų draugų. Kuo toliau ji brido, tuo pilkesnis darėsi aplink ją vanduo. Kai pagaliau ji priplaukė prie kitų, begemotukai, iki tol jos nepastebėję, džiaugsmingai sušuko:
– Fėja, čia tu! Kas tau buvo nutikę ir kodėl mes anksčiau tavęs nepastebėjome?
– Aš… Aš norėjau būti pilka, kaip jūs, todėl mano draugas Dailininkas mane nuspalvino, – nedrąsiai ištarė jiems Fėja. – Tik tam, kad iš manes nesijuoktumėte. Tačiau kai tapau tokia pati, jūs manes neatpažinote ir nepriėmėte.
– Fėja, tu esi pati gražiausia begemotukė!, – vienas per kitą šūkaliojo draugai. – Mes nenorime, kad kada nors pasikeistum. Niekada, niekada nebesijuoksime iš tavo spalvos!
Fėja švytėjo iš laimės. Žiūrėdama į savo atvaizdą upelyje, ji mate mažą rausvą besišypsantį begemotuką. Tuo tarpu draugai upėje priraškė vandens lelijų žiedų ir jais apkarstė gražiąją rausvąją Fėją. Nuo to laiko begemotukė Fėja visada linksma ir labai, labai mėgsta pliuškentis upėje kartu su savo pilkaisiais draugais, o šie niekada iš jos nebesijuokia.
Istorija stipriai pamokanti, o begemotukė – mieliausias ir gražiausias žaislas pasaulyje. Toli gražu ne tik keturmečiui;).
Gitanos Gricienės nerta begemotukė ir nuotraukos. Modelis – „Happypotamus The Happy Hippo Crochet Pattern” by Heidi Bears, siūlai – Rosarios4 For Nature 01, 09, 24. Istorijos autoriai – Vitalij Otkinskij ir Milda Prušinskaitė.{jcomments on}