Turbūt visi su manimi sutiks, kad šie metai iš tiesų yra grybų metai. Sugebėjau pasidžiaugti jais net aš, ne taip jau dažnai pagrybauti išsiruošianti…:)
Praeitą savaitgalį vėl buvau užsukusi į mišką savo kaime. Pirmą kartą supratau, kad yra atvejų, kai tikrai neverta važiuoti į mišką dviračiu (apie ėjimą pėsčiomis net nekalbu). Nu pririnkai vieną kibirą (per nepilną pusvalandį!), maišiuką ir kas toliau? Kur didelė dėžė bagažinėje, į kurią gali išberti savo turtą ir žygiuoti atgal į mišką?
Šių rudų miško karalių jau nebebuvo tiek, kiek medžių miške, bet ir grybautojų nesutikau nei vieno. Kai buvau prieš kelias savaites, miškas knibždėte knibždėjo, net gavau milžinišką lepšį dovanų, matyt, nekaip atrodžiau miške tik su fotoaparatu ir terbele mezginių;). (Tiesa, kol grįžau namo, ta terbelė gerokai išsipūtė;)).) Toks keistas jausmas apėmė, kad žmonės jau nebebėga grybų, o bėga nuo grybų, kurie lyg kokie ateiviai tankiu tinklu apgobė viską miške.
Makavykų pasitaikė gerokai daugiau, ypač agresyvių grybautojų paliktose išraustose samanose.
Užtai visame miške netrukdomi karaliavo kalpokai, iš tolo šviesdami savo gelsvų galvų kepurėmis.
Kad ir ne patys geidžiamiausi, matyt, jie vis dėlto vietinių yra renkami, nes nuolat pasitaikydavo prapjautų ir išmestų sukirmijusių galvų ar kotų.
Ne vietiniuose, o žinynų reitinguose šis grybas yra vienoje aukščiausių vietų.
Ir net tinkamas džiovinti.
Taip sako žinynai, aš pabandžiau ir taip nesakau. Man daug labiau patiko džiovinti storesnius ir rudesnius, tuos, kurie ant plytos supjaustyti guli, o kalpokus – virti ir sūdyti. Arba megzti:).
O va ūmėdžių tai jau tikrai save gerbiantys Dzūkijos grybautojai neliečia. Jų, neliestų, pilnas miškas, pačių įvairiausių spalvų. Aš, pamačius ūmėdes, vis prisimenu juokingą epizodą iš savo vaikystės grybavimo.
Paprastai grybauti rudenį važiuodavo mano mama, aš laukdavau namie, nusiteikus ilgam vakarojimui grybus dorojant. Bet kartą išleido mane vieną su teta į Žiūrus. Nepamenu smulkmenų, tik tai, jog buvo kažkoks taškas (netoli namų? mašinų?), kur buvo galima išpilti savo kašikiuką į storo juodo polietileno maišą ir grybauti toliau. Aš tą didžiulį maišą per kelis reisus entiuziastingai pripildžiau. Paskui atėjo mano teta, užmetė akį į jo turinį ir išvertė viską po krūmu, palikusi tik kelis jos galva rinktinus grybus. Kaip supratote, visa kita buvo ūmėdės. Manęs tai nė kiek neatbaidė nuo šių grybų, labai myliu traškias ūmėdes ir iki šiol mielai jas renku. Beveik be konkurentų. Ypač man patinka tokios storos ir riebios kaip šios:)
Kas uždaręs miško sezoną norės pagrybauti savo siūlų aruoduose, šių grybų receptus rasite čia – baravykus, makavykus, kalpokus ir ūmėdes. Pilnų krepšių!:){jcomments on}