Be galo karšta vasara ne visai į gerą pusę nulėmė uogų, sodų bei daržų derlių, užtai ruduo lyg norėdamas kompensuoti gamtos gėrybių stygių, kad pridaigino grybų!… Net aš, jokia grybautoja, tik pravažiuodama miško keliuku su fotoaparatu grįžau su nemenku maišiuku tokių grybų, kuriuos paprastai matau turguje ar paveiksliukuose;)).
Į mišką traukia visi. Savaitgalį Varėnoje užėjau į parduotuvę, kol pirkausi, atskubėjo pardavėjos draugė su reikalais. „Apsiperku greitai ir bėgu į mišką, negaliu ištverti, kaip noriu grybauti, net rankas kojas niežti!”.
Taip keista buvo praeiti savo pažįstamom uogų vietom ir stebėti sudžiūvusių uogienojų vietą užėmusius grybus.
Visur. Visokiausių spalvų, formų ir rūšių.
Valgomus ir nelabai.
Mažus ir didelius.
Vasarą karaliavusios voveraitės kukliai traukiasi į antrą planą užleisdamos vietą storesniems, rudesniems ir didesniems.
Taip išpopuliarėjusios pastaraisiais dešimtmečiais, voveraitės toli gražu nebuvo taip vertinamos anksčiau. Buvęs mūsų sodybos šeimininkas tik paniekinamai ranka jų pusėn mojo: „Mes jų anksčiau nerinkdavom. Kas čia per grybas, kad jo nė kirminas nevalgo!”.
Kirminai gal ir ne, bet žmonės valgo pasigardžiuodami. Ir mezga pakaifuodami nuo formos gražumo ir įmantrumo.
Kam norisi į kompaniją ir siūlai arčiau už mišką, junkitės!
Varėniškio berniuko pintinėje – voveraitės. Jų (net 3 rūšių) receptą rasite čia. Antroje nuotraukoje – „Destroying Angel„, trečioje ir penktoje – „Violet Webcap„. Ketvirtoje nuotraukoje – „Free Knitted Mushroom”, šeštoje – „Knitted ‘Shrooms„. O įvairių storių ir formų voveraičių receptas yra čia.{jcomments on}