Viskas prasidėjo nuo Kristinos man padovanotų ožkų pūko siūlų iš Orenburgo. Ji anksčiau užsiminė, kad yra galimybė gauti iš Rusijos, ar mane domintų. Ar mane domintų? Mane domina beveik visi siūlai, visi nežinomi ir nematyti, o čia ne šiaip sau siūlai – unikalūs patys iš savęs ir su tokiom ypatingom tradicijom!… Iš balto kamuoliuko (tik pusės) numezgiau šią skarą:
Man pasirodė, jog baltas pūkas su stiklo karoliukais kaip ledukais labai tiks šiai snaigiškai skarai. Orenburgo pūkas yra labai įdomus siūlas. Jis visai nepūkuotas kamuoliuke, labiau matosi medvilnė, laikomasis siūlas, o pūkas išsiskleidžia vėliau, panešiojus. Seniau numegzta skara buvo nešiojama lauke porą savaičių, kol pūkas išsiskleisdavo, tada ji įgydavo prekinę išvaizdą ir būdavo jau galima tokią skarą siūlyti pirkėjui. Ant kamuoliuko apie tai neparašyta, ne. Aš tiesiog užkibau ir įnirtingai bandžiau surasti viską apie garsiąsias Orenburgo skaras. Rusės visose srityse įsigilina iki pačios esmės, o daugelis to krašto mezgėjų su tom skarom gimė, praleido visą vaikystę padėdamos mamoms ar močiutėms, paskui mezgė pačios. Visas amerikietiškas versijas jos sudirbo iki pat šaknų, net ir siūlų nei vienai nė į galvą nešovė pirkti parduotuvėje. Jos eina į turgų, perka pūką ir pačios verpia. Kol kas aš nusprendžiau, kad parduotuvinė versija mane tenkina net labai, bet susidūriau su kita problema – modeliais.
Dažnai rusiškuose forumuose gali rasti viską (autorinės teisės – kas tai?), bet kaip tyčia ta tema nėra beveik nieko. Keli straipsniai, juos iš vaikystės turėjau. Išleistos pora knygų, skirtų šioms skaroms, bet jas galima gauti tik Rusijoje, pirkimas man pasirodė labai komplikuotas ir brangus. Tą pačią dieną apibėgau visus Vilniaus rusiškus knygynus, tikėdamasi jei ne rasti, tai bent užsisakyti. Deja… Liko pats patikimiausias būdas – mezgančios draugės, turinčios ryšių beveik visuose Žemės kampeliuose. Kaip man bebuvo gėda, ratas baigėsi ten, kur prasidėjo – teko prašyti Kristinos, iš kurios gauti siūlai tiek mane suintrigavo. Todėl dar kartą oficialiai visus perspėju – nedovanokit man jokių siūlų ar mezgimo knygų, net nerodykit, nes gali paaiškėti, kad tai buvo tik žiedeliai, o man šaknelių pagraužti užsinorėjo. Gali tekti paskui dar ilgai ir sunkiai tvarkytis su mano entiuziazmo pasekmėm…
Ramiai laukti knygų negalėjau ir ėmiausi ne kartą išbandyto būdo. Ravelry susiradau grupę, skirta Orenburgo skaroms, susiradau jas kuriančią dizainerę ir… pasisiūliau testuoti. Aš galiu mokytis ir iš knygų, man visai nebūtina rodyti, bet kai gali prireikus ko pasiklausti, tai jau visai idealus variantas. Dizainerė kuria savo skaras griežtai laikydamąsi tradicinių principų: tradiciniai raštai su savo pavadinimais (man tai priminė mūsų amžinas diskusijas, kuo latviškas rombelis skiriasi nuo lietuviško, o pastarasis nuo norvegiško…), tradiciniai raštų komponavimo ir skaros konstrukcijos principai.
Trumpai – Orengurgo skaros mezgamos ripsu, pradedamos nuo apatinio kraštelio, paskui surenkamos visos kraštinės jo akys, viskas (ir pagrindas, ir kiauraraštiniai šoniniai dantukai) mezgama kartu, užbaigiama skara primezgant prie viršutinio krašto dantytą kraštelį. Tradicinis dantytas kraštas turi vienoje linijoje 5 skylutes, todėl nereikia jokios schemos jam, suskaičiuoji, kad jau 5 skylutės svyra į dešinę, šeštą (kitos įstrižainės antrą) jau suki atgal. Įdomu ir tai, kad mezgėjos mąsto skylutėmis, t.y., visa tradicinė schema neturi mums įprastų ženklų (užmetimas, dvi kartu sumegzti), ji turi tik taškiukus, kurie, savaime suprantama, reiškia užmetimą. Kaip ir kiekviename kiauraraštyje užmetimas turi eiti kartu su suėmimu, jis schemose nežymimas, 97% suimama po užmetimo, jei neišeina po, suimama prieš. Skirtingi suėmimai taip pat čia neturi jokios reikšmės, visi suimami į dešinę, nes taip patogiau mezgant ripsu, o ir nelabai matosi per ripsą. Išskalbus ir išblokavus skarą tas ir matosi – skylutės.
Dizainerė šitą modelį skelbė forumuose nemokamai, siūlydama tris variantus: maža skara, didelė ir šalis. Testuotojų variantas nuo visaliaudinio skyrėsi tik sudėtingesniu vidurio rašu. Skaros aš visai nenorėjau, neįsivaizdavau net, ką su ja daryti (kad įsivaizduočiau, pabandžiau užsirišti). Suprantu, kad senais laikais, kai visi daiktai turėjo savo griežtas funkcijas, tokia dviguba skara turėjo idealiai apsaugoti nuo šalčio tiek pečius, tiek galvą. Bet mes taip nešalam, skaros ant galvos man nereikia, o sulenkus per pusę ant kaklo, mažiau matosi raštas, užtat labiau – nugyventi (ir dar būsimi) metai ;))
Aš labai norėjau tokios antklodės! Todėl ir galvojau, kad pasiimsiu ne patį ploniausią siūlą, megsiu pačią didžiausią skarą ir turėsiu antklodę per visą lovą:). Tik neišdrįsau to tiesiai į kaktą rėžti dizainerei, kuri taip puoselėja tradicijas, taip rūpinasi tų skarų išlikimu ir populiarinimu, bandžiau visaip aplinkiniais būdais… Net numezgiau du pradinio kraštelio pavyzdžius, kad parodyčiau, jog tas storas siūlas (Alpaca Highland fino) beveik nesiskiria nuo plono (Aade Long 8/1). Man atsakė, jog iš storo siūlo siūlo numezta skara bus per didelė ir nepraktiška po paltu (kas gi nešioja antklodes po paltais?!), maža gali būti iš storesnio, o didelė tebūnie iš plono melsvo siūlo.
Aš pasvarsčiau dar kartą ir viskas man gerai susidėliojo. Jau kokią porą metų aplink save imu pastebėti vaikiškas megztas antklodytes. Mano visi vaikai be jų išaugo, aš net neįsivaizdavau, kad toks daiktas gali būti naudingas ar reikalingas. Bet pastaraisiais metais tik ir matau visuose internetiniuose puslapiuose, susiduriu literatūroje, galų gale gyvos mezgėjos aplink mane tuo ir užsiima, pasirodžius naujam žmogučiui horizonte, o mamos atsidžiaugti negali. Na, lašas po lašo ir akmenį pratašo. O čia ir pagaliau taip laukta proga – mano pusseserė laukiasi! Labiausiai aš norėjau numegzti tokią tradicinę Šetlando skarą, kuri buvo naudojama ir sau, ir vaikui reikalui esant, kažką panašaus į šitą ar va tokią. Bet pusseserė laukėsi berniuko ir aš tiesiog išsigandau, kad tokia antklodytė nepasirodytų jai per mergaitiška. Nusprendžiau numegzti Orengurgo stiliaus dekutį, pasirinkau melsvai – pilkšvą spalvą. Labiausiai užsikabinau už pavadinimo – „Deimantai”. Na, ar vaikai – ne mūsų gyvenimo brangakmeniai?;) Retrospektyviai žiūrint, šis variantas gali būti dar labiau netinkamas, bet save nuraminau, kad jei labai iš širdies darytas, tai gal praeis su visais kvarkliais. Ar ne, Benediktai?
Didžiąją versiją teko megzti iš plonytės estiškos vilnos. Nieko tokio, labai man tas siūlas patinka ir jokio vargo iš jo megzdama nejaučiau.
Gal tik truputį nerimavau dėl dydžio – man reikėjo daikto įsisupimui ir užsiklojimui. Ne po paltu!!!
Bet kai išskalbiau, išblokavau ir uždengiau suoliuką, nusiraminau.
Pirmosios skaros modelis – „Snow Crystal„, abiejų antklodžių-skarų modelis – „Diamonds„, vaikiška antklodytė megzta iš Highland Alpaca fino 7309, melsvoji – iš estiškos Aade Long 8/1.{jcomments on}