Mane visuomet žavi žmonės, kurie renkasi margų siūlų sruogą, „kad nieko nereiktų galvoti, mezgu ir gražu”. Man labai patinka marginti siūlai, tokie nepaprastai gražūs sruogose, bet juos renkuosi tik tuomet, kai esu nusiteikusi galvoti. Ir derinti, ir ardyti, ir dar kartą galvoti. Galutinis rezultatas dažnai atrodo taip „savaime išėjęs”, bet kai pats ne kartą esi su tais margais grožiais susidūręs, žinai, koks kartais ilgas ir painus kelias iki to „savaime”. Nebijau nieko atbaidyti savo šnekom, nes vaizdai visuomet paveikesni už žodžius, todėl tikiu, visi žiūrės į nuostabų megztuką – iš vienos vaivorykštės spalvos estiškos vilnos sruogos. Bet! Sruoga padalinta į dvi ir pakaitom megzta tai iš vienos, tai (kita ripso juostelė) iš kitos, kurios tarpusavyje taip suderintos, kad pasislenka tik per vieną spalvą, ir vaivorykštinis perėjimas ne tiesmukas, o toks turtingas, sudėtingas, bet ne per margas, koks būtų visai kontrastingai tas dvi sruogas supynus. Kad rankovės nepridėtų papildomo margumo – pusbrolis Nalgaras. Ir vienspalvis kraštelis, „kad galva nesusisuktų nuo dryžiukų ir spalvų”. Visai paprasta, tiesa ;)?
Toks dabar ruduo, kaip Rūtos nuotraukose – ryškus, turtingas, spalvingas. Bet jis greit baigsis, tuoj viskas nupilkės ir pabals, o megztukas visuomet bus po ranka, „keliantis nuotaiką net ir nūriausią dieną„:)
Rūtos Matulaitytės megztas švarkelis ir nuotraukos, siūlai – Aade Long 8/2 vienspalvis raudonas ir artistic vaivorykštė.{jcomments on}