Mano metų darbas. Pradėtas praeitą pavasarį, gegužės 1 d…. Baigtas, hmm hmm, labai neseniai. Bet nuo to laiko – kasdienė uniforma. Kaip Daiva apie savo suknelę pasakė, kai paklausiau, kada galėsiu nufotografuoti ne tik gamtoje, bet ir senamiestyje: „Bet kada, nieko kito nenešioju.”
Edita pradėjo daug vėliau už mane, teoriškai aš turėjau būti pioniere, bet laimi ne tas, kas pradeda pirmas, o tas, kas pirmas baigia. Su savo tunika sulaukiau komentarų: „Aa, čia tokia pati kaip Editos?”. Pati kalta. Pradėjau vėlyvą pavasarį, su įkvėpimu, bet daiktas didelis, nesimezga taip greitai, kaip kokios kojinės ar skarelė, tai sulaukiau vasaros. Atidėjau, kad per šilta, vis tiek nenešiosiu. Kai jau atėjo ruduo ir atšalo, atidėliojau, nes neatsiminiau, kokius ten pakeitimus dariau, kad pradėjus S baigčiau L dydžiu. Bet Editos tunika ir šalta žiema mane prispaudė ir beklausydama Džeinės Ostin „Sense and Sensibility” prisikasiau prie galo. Pritrūkau kamuolėlio, kurio tuo metu nebuvo lentynoje, ta pati Edita mane išgelbėjo, važiavau net sekmadienį į parduotuvę, taip pabaigti norėjau. Beveik metus išlaukus, nė dienos ilgiau tverti nebegalėjau. Žinot, kaip būna, kenti skausmą kokias dvi savaites, o paskui 3 nakties važiuoji į priėmimą;)
Gaila, galiu kol kas parodyti tik savo, tikiuosi, netrukus bus tokių tunikų daugiau. Puikus modelis, smagus nešioti, tinka daugeliui figūrų ir visam mezgėjų pasaulyje populiarus be saiko. Įtariu, jei ne dydis ir mezgimo apimtis, būtų jų nemažiau nei Inspira Cowl. Beje, dar man nepabaigus savo alpakinės tunikos, Vaida pametėjo tokią užkrečiamą mintį apie liną. Pabandžiau tą idėją perleisti Editai, ji tiek idėjų man padovanoja, taip įkvepiančiai jas pristato, tai galvoju, nors aš kuo atsilyginsiu. Jos įklampinti man nepasisekė, bet gal kas užsikrės;)? Pati Vaida mezga, aš kol kas stengiuosi tai pamiršti…
Modelis – „Still Light”, siūlai – Alpaca 8120.{jcomments on}
1 komentaras apie “Still Light”