Dar viena pora pirštinių be pirštų, skirtos jos ne paauglei, bet keliaus į Japoniją, ten šilčiau nei pas mus.
Norėjosi kažko romatiško, gal net kiek mergaitiško, su džiaugsmu panaudojau savo atsargose rastą angoros ir merino mišinį, žinojau, kad Jukai patiks jos švelnumas ir pūkuotumas. Įtariu, labai tiktų ir plona Drops Alpaca, tokia pat minkšta, šilta ir kiek pūkuota.
Man labai patinka šiose pirštinėse, kad pagal sumanymą, išorinėje, labiausiai matomoje pusėje yra paprastas tinkliukas, o gėlytė slepiasi delne. Ir paslaptis, pas ką žiedas žydi… Žinoma, gali nešioti, kaip nori.
Šių pirštinaičių pradžia – „Endpaper Mitts„. Kita dizainerė, pamačius jas, prisiminė savo labai mylimą knygą (M.Prusto „Prarastojo laiko beieškant”), kietai įrištą, su labai gražiu baltų ir rudai žalių rombų priešlapiu. „Kodėl nenusimezgus pirštinių, primenančių mėgstamą knygą?” O priešlapis – ta vieta, kur dažnai įkišam džiovinti kokią gėlytę…
Modelis: Endpaper Mitts, siūlai: Regia color 4-ply 1903 su rausvu merino-angoros mišiniu.
{jcomments on}