Naujas megztukas trumpom rankovėm permainingiems pavasario orams:
Viskas prasidėjo nuo siūlų… Viena klientė užėjus papasakojo, kaip jos vaikystėje mama dažydavo siūlus. Apie kokius nors melanžus ar pereinamas spalvas tada tik pasvojot galėjai. Jei turėjai labai lakią vaizduotę. Tai jos įsigudrindavo įmesti kamuolį siūlų į dažus ir gauti pereinamų spalvų (greičiau tono) siūlą. Siūlas būdavo lengvai susuktas…
Namie dažymas man – jokia naujiena, aš mėgdavau ekperimentuoti su spalvom, atspalviais, bet gamintis pereinamus siūlus man į galvą neatėjo niekada. Išgirdus tokią man naują techniką ant šluotos parlėkiau namo ir net neužsimovus pirštinių puoliau eksperimentuoti. Na, žiūrim, ką turim. Tuo ir džiaugiamės 🙂 Iš tiesų, ką gavau, sužinojau tik išmezgus visus siūlus, nes kamuoliuko vaizdas nieko nesakė. Nebent tai, kad nudažyta netolygiai. Iki tol aš taip dažydavau nelygios spalvos efektui išgauti – barstydavau miltukus tiesiai į dažymo indą, netirpdydama jų atskirame ir juo labiau nieko neperkošinėdama. Šiuo atveju man būtų labiau patikęs perkoštas lygus dažų tirpalas. Ir kamuolį susukčiau labai stipriai, nes dažai labai lengvai pasiekė kamuoliuko vidų, tiesa, ne tokio intensyvumo, bet iki pradinio balto toloka.
Savo eksperimentams pasirinkau labai man patikusį Veeros Valimaki modelį: „Twenty Ten Cardigan” ir pridėjau Noro Kureyon likučius (čia iš jų ta graži mėlyna kišenė;)). Retrospektyviai žiūrint, aš ne tik siūlus kitaip dažyčiau, megzčiau šį modelį vienspalvį…
Planuojant daiktus su sagom, pastarosios yra pas mus nemenkas galvosūkis. Ilgai dėliojau savo atsargas: tamsios per ryškiai atrodė ant balto kaklo, šviesios rėžė akį megztinio apačioje. Bekraustant sagas visai atsitiktinai iš „vaikiškų” sagų maišiuko iškrito ant megztinio šie pagaliukai-saldainiukai su perlamutrinėm gėlytėm. Ir pritiko man tobulai.
{jcomments on}