Liga – ne atostogos?

Kai visi aplinkui serga, paprastai esu įsitikinusi, kad tokie žemiški dalykai kaip epidemijos, blogas oras, reali galimybė apsikrėsti manęs neliečia. Turiu dirbti ir… kokios čia gali būti ligos. Per šį gripo antplūdį galvojau lygiai taip pat. Vienas po kito iškrito vaikai, pakartodami tą patį scenarijų, atgulęs paskutinis gerokai pakirto mano tikėjimą savo išskirtinumu – per daug vienodai liga pasireikšdavo visuose, nepalikdama vietos jokiai individualybei. Mano taipogi.
Paskutinį kartą sirgau daugiau nei prieš 10 metų ir buvau jau pamiršus, koks bejėgis žmogus gali būti, kad net megzti nepajėgi! Tas mane paveikė sunkiausiai ir, kai nemiegodavau, nuolat dejuodavau ir tuo skųsdavausi. Jurgis, jau bebaigiąs savo 5 dienų pragaro ratą, buvo dar labai nusilpęs ir nė kalbos būti negalėjo apie kokį indų plovimą ar panašius sunkius darbus, sukaupęs paskutines jėgas, atlikusias nuo arbatos gėrimo, jis tepajėgė maigyti iPodą ar nusilpusia ranka barbenti kompiuterio klaviatūrą, nes skaityti trudė akių skausmas (spoksoti į monitorių jis kažkodėl netrukdė). Man eilinį kartą praslenkant pro šalį ir verkšlenant apie savo bejėgiškumą, jis atitraukė savo skaudamas akis nuo kompiuterio ir iš aukšto žvelgdamas į mane pranašo tonu pareiškė: „Mama, liga – ne atostogos!“. Ar tikrai? Kai pagaliau pasirodžiau darbe ir pasiguodžiau ketvirtadienio mezgimo klube, kad voliojausi lovoje visą savaitę, Jurgita tik šyptelėjo ir suokalbišku tonu paklausė: „Kiek porų pirštinių?“. Tiesa buvo, kaip dažniausiai ji esti, kažkur per vidurį. Kai nusimušdavau temperatūrą ir laikinai akyse prašviesėdavo nuo vaistų, imdavau virbalus, kad greičiau ir nors kiek maloniau slinktų varginančios ligos valandos. Ėmiausi tų projektų, kuriems nereikėjo jokios smegenų veiklos, nes jos paprasčiausiai atsisakė imtis bet kokios veiklos. Tik aklai sekti instrukcijas. Tą ir dariau megzdama šią vienintelę pirštinių porą „Paukštis tavo delne“.

Paukštis delne

Seniai į ją seilę varvinau, prieš pat ligą nusipirkau aprašymą ir turėjau progą realizuoti. Ant nykščio išmegztas ir pasiuvinėtas  mažas paukščiukas, sugniaužus kumštį, jis atsiduria tavo delne. Pirštinės išėjo kiek didokos, gal reikėjo plonesnių siūlų, net turėjau mintį įpiršti Jurgiui, bet jis kategoriškai tokių moteriškų atsisakė, tai pati nešiosiu savo paukščius delnuose.

Paukštis delne
Bird in Hand
. SIūlai: Patons UK Pure Wool Double Knitting (turkio spalvos) ir balta Karisma 01

Permezgiau dėklą Jurgio iPodui iš nutrinto juodo džinso spalvos kojininių siūlų likučių, nes pirmą kartą be modelio buvau padariusi per didelį,

Įdėklas Jurgio iPod Touch

ir numezgiau porą riešinių savo draugei gimtadienio proga, nes atidėliojau ši mezginį ir atidėliojau, o kai susirgau, likus nepilnai savaitei iki jos gimtadienio vasario 16d., nebeturėjau kur trauktis. Riešines norėjau jai numegzti jau praeitais metais, kas rytą prausdamąsi po  dušu medituodavau, kokio storio dryžiukus reiktų jai daryti (spalvas jau buvau išrinkus – melsvą su ruda), kuri pusė bus geroji… Viskas baigėsi tuo, kad padovanojau jai tuos siūlus, karoliukus, virbalus ir I.Juškienės knygą. Šiems metams nepasilikau nieko ta tema, tik pačiai numegzti porą.

Riešinės Rūtai

Norėjau išrinkti labai labai klasikinį variantą, tradicinį raštą, gan neutralias spalvas (melsvas su rudu ji juk turi pasidaryti pati, užbėgti už akių nenorėjau); tokios man atrodė labiausiai tinkamos labai tvirtam, iš vėžių  jokių gyvenimo negandų neišmušamam žmogui. Dar būdama studentė ji savo kursiokams buvo šilta ir tvirta atrama, su amžium ir negandom, ji tik dar labiau stiprėjo ir tvirtėjo. Jei būtų buvusi berniukas, būtų Petras.

Riešinės Rūtai{jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00