Visi mano vaikai tam tikru gyvenimo tarpsniu labai mylėjo Mauri Kunnas knygą „Kalėdų senelis”. Dar nemokėdami skaityti mielai vartė, o aš pati labai mielai ne kartą jiems ją skaičiau. Net jei ir supranti, kad tikrasis Kalėdų senelis gyvena šiąpus poliarinio rato, skaitydamas pajunti tokią mielą šventišką atmosferą ir neretose situacijose atpažįsti save… Prisiminiau šią knygą dabar, pačiame kalėdinių dovanėlių ruošimo įkarštyje, norėdama pasiūlyti dar kelis nelabai sudėtingus projektus, kuriems nereikia pradėti ruoštis sausio mėnesį, kaip daro darbšti Korvatunturio nykštukų komanda. Vieni projektai bus paprastesni, kiti gal kiek sudėtingesni, bet įgyvendinami iki šių Kalėdų.
Kituose įrašuose pasižadu daug neplepėti, bet negaliu apsieiti be įžangos šio ciklo pradžioje. Pirmiausia primenu kelis dalykus, nuolat šmėžuojančius šiuse puslapiuose.
Nr.1 Baktusas. Jei dar kažkokiu stebuklingu būdu jo kas nors neturi, tai puiki dovana visokio amžiaus, visų lyčių atstovams, paderinus spalvas galima prisitaikyti prie kiekvieno stiliaus. Nusimezga gana greitai (įdomiau iš margo siūlo, bet žiūrint TV ar aktyviai bendraujant, sueina bet koks), reikia tik 100g plonų siūlų (originalas sugalvotas kojininiams siūlams), nesu girdėjus nei vieno atvejo, kad kam netiko ar nepatiko.
2. Skaros. Nedidelei skarai siūlų reikia tiek pat kiek Baktusui, tik megzti galima storesniais virbalais ir laisviau. Ir daug įdomiau, nes nuolat keičiasi raštas. Tinka ne visiems :(.
3. Kojinės. Tinka visiems, siūlų reikia tiek pat, laiko ir sugebėjimų… Bet dovana įspūdinga, kas plonom rankų darbo kojinėm nepertekęs, paprastai būna pritrenktas. Minusas – ne visi išdrįsta jas nešioti, taupo.
4. Riešinės. Negaliu 100% sutikti su Siga, kad tai puiki paskutinės minutės dovana, bet jei esat labai įgudusi ir turit ne taip jau mažai tų paskutinių minučių, dovana tikrai karališka.
Ir negalvokit, kad šios ir panašios dovanos netinka mezgėjoms, greičiau visai priešingai…
Dar vienas mano visai primirštas dalykas – nagučiai. Jei yra tokių, kas dėl savo amžiaus juos prašoko, paaiškinu, jog tai dovanėlė, įteikiama iš anksto su grėsmingu prierašu: „Iki Kūčių nekišk nagučių (iš čia pavadinimas), jei pažiūrėsi…”(pabaigos būna įvairios). Aš ką tik gavau tokį nagutį iš Rasos, labai jai ačiū ne tik už pačią dovanėlę, bet ir už priminimą (ir idėjos, ir vaikystės…:)), ir už puikų sprendimą. Aš vis jaudinuosi, kada pasveikint su Kalėdom draugus, su kuriais nesusitinki reguliariai, prieš šventes netinka, o po – susitinki kartais jau taip gerokai po švenčių, kad jau ir nebežinai su kuo sveikinti. Nagutis – puiki išeitis, gali jį įteikti iš anksto, o pažiūrėti bus galima tik per šventes. Vaikai mes dažnai nei dienos, ne tik kad iki Kūčių neištverdavom, tiesiog tai buvo apsikeitimo dovanomis žaidimas. Jokie grėsmingi prierašai nejaudino (jei pažiūrėsi, asilo ausis turėsi…ir pan.). Tiesa, mano nagučio perspėjimas itin aktualus: „Jei pažiūrėsi, visus metus sintetiką dėvėsi”, bet net ir be jo nejaučiu jokio noro lįsti. Man taip smagu žiūrėti į tą dovanėlę ir mėgautis įsivaizduojant kaip ją pralupu. Kadangi svajonės apie ką nors yra ne mažiau teikiantis malonumą dalykas už patį faktą (kartais net daugiau), šią dovanos rūšį priskirčiau prie itin pagerintų ir prailginto veikimo. Labai rekomenduoju!
Viskas. Pirmasis projektas iš Kalėdų senelio dirbtuvių. Astos Merkienės kaklas:
„Net nežinau, kaip jį įvardyti – gal šalikas-mova… Iš DROPS „Kid-Silk” (spalvos Nr. 10). Pradžia buvo sunkoka: tai porą sykių akių skaičių pamečiau (208 a., paskiau pasiaurinau), tai per stipriai traukdavau siūlą užmesdama akis, tada jos kliūdavo už prisukamo virbalo arba siūlas pasitempdavo, ir akys nuo vielutės ant virbalo niekaip nenorėdavo slinkti 🙂 Visa laimė, kad taip „pasikankinus” kokias tris eiles, toliau viskas ėjosi kaip iš pypkės iki pribaigiau siūlus (na, pasilikau sruogelę dėl visa ko). Nuotraukose trys šito šaliko nešiojimo būdai: galima tiesiog užsimesti ant kaklo, patraukus žemiau apsigobti pečius, o jei šaltis labai ausis žnaibo – užsitraukti ant galvos. Iš patiesto šaliko formos matyti, kad gal būtų galima bandyti ir kaip sijoną ar hm… korsetą užsitempti :)))), bet man šitie siūlai per daug gražūs ir švelnūs, tai toks nešiojimo būdas prilygtų šventvagystei. Kadangi tai mamai skirta kalėdinė dovana, o ji mėgsta pynes (nors pati sako, kad jai per painu jas megzti) ir va tokius šalikus, užtat kepurių – nelabai, tai tikiuosi, jog jai įtiksiu. Ir šiaip malonu: pirmoji dovana į mūsų Kalėdų senio krepšį – ir pačios padaryta 🙂 Tiesa, pabaigus megzti, kitą dieną vargiai sučiupinėjau 2,5 numerio virbalus – vis tik perpus plonesni :))
*
**
Astos Merkienės megztas kaklas. Siūlai: Drops KidSilk 10, megzta 5 mm virbalais.
O kuo pilnėja Jūsų Kalėdų senelio maišas?{jcomments on}