„Ravelry“ puslapyje siūlų parduotuvių savininkų grupėje kažkas pradėjo juokingą temą „Kaip prisivilioti klientus į parduotuvę“. Parduotuvė gali būti tuštutėlė, bet užtenka tik užsiplikyti arbatą, užsipilti ant dribsnių pieno, pasišildyti pietus, išsitraukti siurblį, užsimanyti… ir žiūrėk, jau būtinai kas nors užėjęs. Šis dėsnis universalus ir visi mes vienaip ar kitaip jį esam patyrę. Pasiimk skėtį su savimi ir gali būti tikras, kad nelis. Organizuojama Vilniuje gatvės šventė – tai jau savaime prognozė. O kas prisimena Jonines be lietaus? Kada suserga vaikai? Kai tėvai susiruošia išvažiuoti arba pirmą atostogų dieną… Bet kuris galim pridėti pavyzdžių iš savo kiemo.
Tokiai nesvietiškai karštai vasarai ir aš pagaliau susiruošiau nusimegzti ką nors iš lino. Sijonas (ir dar dvigubas…) man pasirodė per didelis iššūkis laiko prasme (karščiai gi nesitęs iki gruodžio…), tai ėmiausi palaidinės. Įkvėpimo šaltinis yra čia. Instrukcijų neskaičiau, nes… čia kaip važiuoti autostrada. Sukiesi lyg žiurkėnas ratu narvelyje ir taip… iki kaklo. Retrospektyviai žvelgiant, tikrai be reikalo lino plonumo bijojau, nes nusimezgė maždaug per savaitę ir, nors megzti buvo labai nuobodu, linas tokiu karštu metu buvo vienintelis siūlas, iš kurio buvo malonu megzti, o megzti man visada malonu. Ir ką jūs sau manot? Tą pačią dieną, kai pirmą kartą ją apsivilkau, temperatūra nuo 35 laipsnių nukrito iki 25!
Ilgas kaklas originale (kašmyras!..) mano atveju nelabai pasiteisino. Linas buvo numatytas karščiams, o ilgas kaklas – tegu ir lininis – vis tiek per karščius ne. Tai nuardžiau. Apsivilkau atnaujintą versiją į darbą po siaubingai karšto savaitgalio (šeštadienį buvo rekordinė temperatūra nuo XVIII a.) ir… pamenat, koks gaiviai vėsus buvo šis pirmadienis?
Toks būdas susidoroti su nepakeliamu karščiu man pasirodė efektyvus, malonus ir vaisingas, todėl nedelsdama pradėjau naują lininę palaidinę. Labai pasistengsiu kuo greičiau ją pabaigti.
{jcomments on}