Kai parašiau su didžiausiu entiuziazmu apie savo pirmąjį megztinį, draugė paskambino paplepėti. Priėjom ir iki „Mezgimo zonos” dienoraščio. „Žinai, megztinis tavo man nepadarė jokio įspūdžio (draugė, vadinasi!!!), bet tos riešinės, lyg dangus ant žemės būtų nusileidęs…” Užbėgusi kurią dieną Gabrielė turėjo pastabų iš savo pusės: „Nenoriu tavęs kritikuoti, bet ar tau niekas nieko neatneša, neparodo (ar aš ko kito nemezgu, jau nebeklausia:)), kiek atsidarau dienoraštį, vis tos riešinės ir riešinės…” Ką galiu atsakyti? Dienoraštis – mano kelias. Ką matau, tą dainuoju. Kur nuklystu (ar į kojines, ar į riešines), tokius vaizdus ir rodau. Kam tą minutę tas mano kelias įdomus, paeis kartu galiuką, kol keliai išsiskirs, paskui nauji posūkiai atneš naujus vaizdus, mintis ir draugiją.
Man dar atrodo, kad svarbiau yra, kaip, o ne apie ką rašai. Vis prisimenu tokiais atvejais mano dar studijų metais skaitytas Š.Bodlero kasmetinių Paryžiaus parodų recenzijas. Daugelio dailininkų ir jų kūrinių niekas dabar jau neatmena, gal ir išlikusių nebėra (gal ir negaila…), bet tai buvo viena iš ne tiek daug knygų, kurias skaičiau su tokiu malonumu.
Beje, ką riešinių kritikė (ji jų nemezga – šiuo metu:)) veža dovanų iš Lietuvos Čikagos lietuviškos šeimos moteriškai daliai? Spėkit iš pirmo karto:
Gabrielės pusseserės Sigutės megztos riešinės.
Nes kokį kitą daiktą su mūsų nacionaliniais simboliais galėtų nešioti ir paauglės mergaitės prie džinsų, ir jų mama prie darbinio kostiumėlio ar išeiginės suknelės?…Kiek atėjusių klienčių, užsikabinusių už riešinių mezgimo, atsidžiaugti negali, kad nuo tokio užsiėmimo ir miegas gerėja, ir dovanų tobulų turi, ir priebėgą nuo liūdnų minčių, vienatvės ar įkyrių problemų. Aš gi devintame danguje nuo mūsų žmonių kūrybingumo, darbštumo, skonio ir išradingumo. Todėl riešinių ir bus. Artimiausiu metu.{jcomments on}