Ši riešinių pora buvo skirta mano mamai. Artėjo jos gimtadienis, o aš kaip tik atradau, koks gyvenimas skurdus ir šaltas be riešinių. Suradau jai tinkamą raštą iš senos latviškų pirštinių knygos – rugiagėlių vainikas apie riešą. Parinkau spalvas, kad tiktų prie mamos darbinių kostiumėlių (pilka, rausva…) ir baisiai savimi patenkinta ėmiausi darbo.
Prieš gimtadienį supokavau tik numegztas riešines ir iš anksto mėgavausi būsimu mamos džiaugsmu…Riešines gal ji ir buvo mačiusi, bet tikrai neturi, ir užsimovus įsitikins, kaip tai gražu, patogu, šilta….ta ta ta…
Nuvažiavom sveikinti močiutės uždarę parduotuvę, jau buvo geras pavakarys. Prie pat durų girdėjosi linksmas šurmulys ir juokas, kompanija jau buvo susirinkusi ir įsilinksminusi. Duris atidarė smagiai nusiteikusi močiutė. Su naujomis baltomis riešinėmis ant rankų (idealiai tikusiomis prie jos šventinio kostiumėlio!). Jas ką tik buvo padovanojusi iš Jonavos atvažiavusi draugė. Vietoj siurprizo buvo „dar vienos“.
Na ka gi, riešinės populiarios, ne aš viena moku jas megzti… Supratusi, kad savam kieme pranašu nebūsi, nusiunčiau numegztų riešinių nuotraukas portugalams (mat jų „Merino land“, plonytė merino vilna, skirta kūdikių drabužėliams, Lietuvoje naudojama būtent riešinėms). Jiems tai buvo SIURPRIZAS. „Jos labai gražios ir turbūt greitai nusimezga?“- man atrašė. Greit nusimezga? Aišku, kad JIE su tuo nesusidūrę…