Tik praėjus megzti riešines, pagalvojau apie savo draugę (apie daug ką pagalvojau, bet ji buvo viena iš pirmųjų:)), kuri dosniai palikusi parduotuvėje visai žiemai savo pirštines kaip pavyzdėlį, vaikščiojo šaldama su kuo papuola. Nukrypsiu – ir dukros pasekė jos pavyzdžiu: turiu vienos kepurę, kitos – megztinį (gerai, kepurė tai jau senoka, bet megztinį vyresnioji gavo dovanų gimtadienio proga šį spalį!!!!). Kas riešinės per daiktas ir su kuo jis valgomas, ji tai tikrai žinojo ir visai nemirė iš susižavėjimo. Ji niekada nesižavėjo masine mada. Užtai miriau aš. Ir labai norėjau jai numegzti, kad suprastų, kaip tai šilta ir gera; kad tai labai gražu, įrodinėti nesirengiau – dar tiek neišprotėjau. Kai jai susižavėjimo sklidinu balsu porinau, koks tai nuostabus dalykas, ji tik skeptiškai gūžtelėjo pečiais: „Ir ką, tu man nori jas numegzti? Nesąmonė, nereikia man…” Bet gi aš geriau žinau, ko kitam reikia. Ir prisispyrusi pakišau jai po nosimi tą pačią latviškų pirštinių knygą (Mirdza Slava „Latviešu rakstainie cimdi”), versdama puslapius ir rodydama, kokie gražūs raštai, gal jai kas patiktų. „Tikrai gerą knygą aš tau atvežiau”,- sutiko pavarčius – mat čia jos lauktuvės iš Rygos. „Ir ką, aš turiu čia pasirinkti raštą? Man tai kuo mažesnis, paprastesnis…”- suprask, jei turi gauti dovanų per prievartą, tai geriau jau kuo mažiau. Pagaliau po ilgų „noriu-nenoriu-reikia-nereikia” išsiaiškinau, kad jai gražiausia yra žvaigždės. O derinys – tamsiai mėlynas su gelsvu – „na kaip iš tų 11-12 amžiaus skarų „Baltų mene”, žinai…” Žinau, ta knyga – taip pat jos dovana. Tikiuosi, ir jūs visi žinot, nedėsiu knygos puslapio nuotraukos. Tamsiai mėlynų „Merino land” tuo metu (pačiu šalčiausiu!) nebuvo, teko laukti naujos siuntos iš Portugalijos. Paskui pas kaimynus „Maloniose smulkmenose” ieškojau permatomų gelsvų karoliukų, susivėrus pasitikrinau su „Baltų menu” – derinys atitiko. Žvaigždžių raštas man tinkamiausias pasirodė iš I.Juškienės knygos „Riešinės”. Mezgant susijaudinau, kad karoliukai per stambūs (įtariau tą iš pat pradžių, bet man labai reikėjo šitos, žvaigždiškos spalvos), užbėgusi Joana paramino: „Užtai labai puošnios atrodo”. O mezgu žmogui, kuris nori kuo mažiau ir paprasčiau!!! Joana paguodė: „Žmonės dažnai keičia savo nuomonę, pripras ir gali net labai pamėgti…” Tuo guosdamąsi ir mezgiau. Jokių iliuzijų, kad ji jomis puošis ar eis į viešą vietą neturėjau, bet jei nors retsykiais sušalusi ir pavargusi nuo begalinių darbų prie kompiuterio ji pasidžiaugs jų šiluma, o stambios spindinčios žvaigždės ją prajuokins ir primins, jog dar vienas žmogus ją labai myli, būsiu laiminga…
Tą patį gavau iš jos megzdama tas riešines. Tuo laiku jaučiausi baisiai pikta, nebaisiai laiminga, o mezgiau apie ją galvodama ir lėgo pyktis, mažėjo problemos, šviesiau darėsi. Galų gale juk ne šalikai, kepurės ar riešinės mus šildo ir laiko šioje žemėje – meilė…
{jcomments on}
*MGD – vertinys iš anglų k. BFF (Best Friend Forever) – mano geriausia draugė