Nusimezgiau riešines prie savo aptrintų kasdienių džinsų.
Iš I.Juškienės knygos „Riešinės” išsirinkau medžių raštą – kažkoks labai stiprus jis man pasirodė. Prie tamsaus džinso spalvos (nuotraukoje ne ta spalva :() priderinau blizgius benzino spalvos karoliukus – šlapios medžių šakos audringą naktį.
Užbėgusi pakeliui į darbą Rasa apžiūrėjo mano tada dar mezgamas riešines. „A, čia tos eglutės, gražu…” Eglutės? Tiesą sakant, mano šakas iškėlę medžiai man visai nepriminė eglučių, bet visi mes skirtingi ir tie patys raštai kiekvienam kitaip gali atrodyti…
Užpraeitą ketvirtadienį vakare pamačiau Joaną mezgančią juodas riešines. Dar buvo tik pati jų pradžia, pamačiau jos atsišviestą schemą (tokią pat kaip ir mano) ir pasidžiaugiau – visada smagu sutikti bendramintį (bendraskonį).
O kitą kartą pamačiau jau pabaigtas riešines:
Eglutės? Vienareikšmiškai.{jcomments on}