Sunku pervertinti kelionių naudą – jos duoda tiek daug, kad neveltui jau kaži kada tapo ne tik svajonėmis ir pramoga bei geidžiamu prizu, bet ir privaloma edukacijos dalimi. Mes iškrypstame iš įprastos kasdienės rutinos, prisipildome naujų įspūdžių, plečiame savo akiratį, susitinkame naujus žmones, pamatome kitokias vietas, ragaujame kitokį maistą. Grįžtame namo visada turtingesni.
Vasara yra tradicinis kelionių metas, nes šviesu, šilta ir patogiausia tai daryti. MZ dienoraštyje mes daug kalbame apie kelioninius projektus (nes kokia gi kelionė be mezginio rankose???), bet šį kartą norėčiau pakalbėti apie pačią kelionę ir pasidalinti savo įspūdžiais iš savaitės Võru regione Estijoje.
Visi mes renkamės patogiausius keliavimo formatus – kam patinka skrieti į nežinią, kas nori pasinaudoti ekskursijų organizatorių paslaugomis ir nesukti galvos nei dėl buities, nei dėl maršruto detalių, kam patinka pačiam planuoti ir rinktis, ką, kur ir kaip pamatyti ir pasiekti. Aš pati esu iš pastarųjų, kelių valandų ekskursijos, kuriose stengiuose sudalyvauti numatytame aplankyti mieste, man yra per akis organizuoto poilsio. Man patinka pačiai rinktis muziejus ir kitus lankomus objektus, pačiai planuotis savo veiklą, ritmą ir keliavimo būdą. Esu suaugusiame gyvenime buvusi tik poroje nespecializuotų organizuotų kelionių ir tų užteko – aš norėjau eiti į kitą muziejų, praleisti daugiau laiko ten, kur pagal programą nenumatyta, kažkuo labiau pasimėgauti, kažkas man nebuvo įdomu ir buvo gaila laiko, kai už kampo vilioja kiti dalykai. Bet vienos rūšies organizuotoms kelionėms su didžiausiu malonumu darau išimtį ir mėgaujuosi kiekviena akimirka – tai yra rankdarbistinės kelionės, kuriose vietovės pažinimas derinamas su mezgimo (ar kitų paralelinių rankdarbių, būdingų tai vietovei) pamokomis.
Tokias keliones, savaime suprantama, renkasi žmonės, vienijami bendrų interesų ir jau iš anksto gali būti užtikrintas gera kompanija. Tai, kad ji tarptautinė, stipriai praplečia tavo pažinimo ribas – aplankai ne tik numatytą vietovę, bet ir turi galimybę pabendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Mezgančių žmonių grupėje yra ypač lengva suderinti visų norus ir galimybes – kam numatytas žygis per sunkus, kam neįdomi paroda, reikia palaukti ar kas tiesiog pavargo, visada tas žmogus turi mezginį rankose, niekas nesiskundžia ir nenuobodžiauja 🙂 . Ir jau savaime aišku, niekas nesistebės, kuo tu čia užsiimi, išsitraukus mezginį autobuse ar kavinėje. Jei paprastas bendro pobūdžio ekskursijas numatytose vietose, lengviau ar sunkiau, gali susiorganizuoti ir pats, tai kiek, sakykite, šansų yra patekti į muziejų fondus ir susipažinti su ten saugoma tekstile (nes ji yra visų pagrindinis interesas) ar pasimokyti iš vietinių amatininkų?
Manau, kad tokio pobūdžio kelionės yra organizuojamos ne vienoje šalyje, aš lankiausi kol kas tik pas artimiausius kaimynus. Esu buvusi vienoje tokių kelionių Latvijoje, Liepojoje, jas organizuoja SENĀ KLĒTS (iš ten pas mus atkeliavusi gražioji latviškų pirštinių knyga).
Ką tik įvykusi kelionė į Estiją yra mano antroji su Külli Kõppo-Jacobson ir iš abiejų grįžau kaip ant sparnų. Man patinka mezgimas ir kiti rankdarbiai, bet nuvykusi į kokią svetimą šalį, aš noriu kuo daugiau pamatyti, ir Külli taip organizuoja keliones, kad tuo pačiu metu pildosi visos tavo (bent mano tai tikrai 😉 ) svajonės – ir pakeliauji, ir susipažįsti su istorija bei kultūra, ir ragauji vietinę virtuvę, ir kartu viskas sukasi apie rankdarbius, sritį jau pačią iš savęs plačią ir visaapimančią.
Pirmoji mano kelionė su Külli buvo į Setomaa sritį, gailiuosi, kad neparašiau savo įspūdžių sugrįžusi – o grįžau pilnut pilnutėlė, ne tik naujų dalykų išmokusi, naują tautą su turtinga ir savita kultūra atradusi! Visas jos organizuojamas keliones galite rasti čia, o šią savaitę norėčiau Jus pakviesti kartu pakeliauti po Võru regioną ir pro skylutę iš šalies pasižiūrėti, kaip atrodo tokios kelionės 🙂 , gal kas net neįtarėte apie tokią galimybę! Atsiprašau už nekokias nuotraukas (be kelių Külli ir kitų grupės dalyvių nuotraukų naudojausi tik savo telefoninėmis, patingėjusi vežtis didžiulį fotoaparatą, o fotografavimas, deja, nėra mano telefono stiprioji pusė), bet tikiuosi, ir tokios bus iškalbingos 🙂 .
Kelionės pradžia buvo Talinas, aš į jį vykau komfortabiliu Luxexpress autobusu. Gal kam 8 valandų kelionė ir būtų varginanti, bet ne žmogui patogioje sėdynėje su mezginiu rankose ir ausinėmis ausyse su paskaitomis bei audioknygomis, dairantis po gražiausius besikeičiančius peizažus už lango 😉 . Pirma stotelė – autobuso pakeitimas – Rygoje ir net nepastebi, kaip pradedi antrą kojinę ir jau esi Taline. Iš Talino tik viena nuotrauka pakeliui į viešbutį – maža bažnytėlė didelio daugiauaukščio fone. Su gaidžiu prie kryžiaus – šis paukštis karaliauja Estijoje nuo bažnyčių iki elementorių kaip prabudimo ir apšvietos simbolis.
Kitą rytą numatytoje vietoje susitinka visa grupė. Mūsų buvo 16 žmonių, iš Lietuvos – aš viena, kiti dalyviai atkeliavo iš Jungtinės Karalystės (ieškoti savo senelių šaknų), Norvegijos, Nyderlandų ir Amerikos. Pirmoje nuotraukoje matote mūsų kelionės vadovę. Truputį nukrypdama į šalį nuo pagrindinės kelionės idėjos, noriu atkreipti dėmesį į Külli išvaizdą. Ji yra didelė vintažo gerbėja, surinkusi įspūdingą garderobą su visais aksesuarais ir kiekvieną dieną džiugino mus ne tik fantastine programa, bet ir savo stilingais tualetais.
Pirma stotelė, pakeliui į nuolatinę gyvenamąją vietą Kubija Spa viešbutyje netoli Võru miesto, yra Tartu, kur sustojame trumpai ekskursijai ir pietums. Tartu yra universitetinis miestas, kur studijavo ir mūsų grupės vadovė, todėl ji su vietinio išmanymu apvedžioja mus po savo Alma Mater valdas – papasakoja apie žymiausius Tartu Universiteto dėstytojus, parodo pagrindinius pastatus (Tartu, pasirodo, turi ir savo Pizos bokštą, kuris pasviro dėl netolygaus grunto ir tik sovietiniais laikas lenkų inžinierių buvo sutvirtintas).
Pro senosios Tartu katedros, dabar priklausančius Universiteto muziejui, griuvėsius keliaujame pietauti į buvusį parako sandėlį.
Kažkada buvusiame niūriame ir strategiškai svarbiame pastate dabar gimsta skanus maistas ir prisiminimai, o sočius pietus vainikuoja šokoladinės lavos pyragėlis su ledais ir uogomis 😉 .
Pirmos dienos pamoka, atvykus ir apsigyvenus Kubija Spa centre – koriuko rašto mezgimas. Külli, nusprendusi, kad ilga pirma diena visoms buvo sunki, parinko pamokai, jos žodžiais tariant, lengvą veiklą 😉 . Šis raštas liaudies tradicijoje vadinamas avies skrandžio raštu, vėliau tą mums papasakojo kita meistrė, supratusi pavadinimo reikšmę tik tada, kai pamatė tą patį skrandį 😉 .
Gavome schemas su aprašymu, apžiūrėjome autorės pavyzdėlį ir galėjome rinktis siūlus savo mezginiui iš šitos fantastiško turtingumo siūlų krūvos 🙂 .
Pirmose nuotraukose – po kelių dienų, žinoma 😉 – Dianos riešinės, kurias ji numezgė pagal vieną iš siūlytų koriuko variantų. Aš rinkausi kitą ir jau galiu pademonstruoti savo spalvotais taškeliais išmargintas pirštines, į kurias surinkau visus tų laimingų dienų konfeti.
Įspūdinga spalvotų kamuoliukų krūva – Külli ir jos pagalbininkų dažyta vietinių avyčių vilna, o šalia siūlų – dar įspūdingesnė pačios Külli tradiciniais raštais megztų pirštuotų pirštinių kolekcija, kuri gyvena čia, o mes turėjome galimybę gyvai apžiūrėti ir pasimatuoti.
Ne viena pora tą popietę rado naujus namus, dvi šiltos, saulėtos poros atkeliavo ir į Lietuvą 😉 .
Po vakarienės (labai gausios, skanios ir įvairios, kuria jūs ateinate mėgautis, o ne gaminti 😉 ) būdavo laisvas laikas ir kiekvienas galėjo užsiimti, kuo širdis geidžia. Spa centras siūlė įvairias procedūras, visą laiką buvo atviros saunos (dūminės pirties, seniausios pirties rūšies, tradicijos yra tokios reikšmingos Võrumaa regione, jog yra įtrauktos į nematerialaus UNESCO paveldo sąrašą) ir dalis grupės vos ne kasdien jomis mėgaudavosi. Mes gyvenome prie nedidelio ežerėlio ir saunos buvo prie pat jo kranto. Kas ilsėjosi savo kambariuose ar ėjo pasivaikščioti kartu su uodais 😉 , aš visus vakarus leidau laiką su kompanija viešbučio bare, kuriame iki 22 val. valandos (užteko, kitą rytą anksti prasidėdavo dar viena intensyvi diena 😉 ) vykdavo kasdieninis mezgimo klubo susitikimas 😉 .
Rytoj keliaujam į Võru kraštotyros muziejų, paskui į Rõuge, kur turėsime vieną sudėtingiausią senovinio pynimo-audimo kursų – tęsinys netrukus 🙂 .
