Antra mano kelionės Estijoje diena prasidėjo visai netoli viešbučio esančiame Võru regiono to paties pavadinimo centre, tiksliau, jo kraštotyros muziejuje.
Võru miestas nėra senas, įkurtas imperatorienės Jekaterinos II tik 1784 metais vykdant administracinę reformą ir formuojant naują sritį, kuriai reikėjo centro. Miesto planas apačioje liudija kryptingą statybą – gatvės tiesios ir geometriškai tvarkingos. Centrinis miesto pastatas – dvaras, neišlikęs iki mūsų dienų, tik nuotrauka ir detalės (durys apatinėje nuotraukoje). Dvare buvo įkurta mokykla, kad kuo daugiau jaunimo mokytųsi vietoje, o ne vyktų į tolimąjį Tartu, kur, kaip žinia, jaunų žmonių tyko tiek visokių pavojų ir pagundų 😉 .
Mūsų vadovė šiandien pasipuoštusi gėlėtu paltuku, taip derančiu prie dvaro durų :). O muziejaus gidė pasakoja mums krašto istoriją – tik miestas yra gana naujas, žmonės čia gyveno labai seniai ir net išlikęs dabar gaivinamas ir puoselėjamas regioninis dialektas, panašus į Setomaa gyventojų kalbą.
Specialiai mūsų grupei iš fondų buvo atnešti muziejuje saugomi mezginiai – iš gausios pirštinių kolekcijos išsiskyrė pirmoje nuotraukoje megztos (vidinėje pusėje pirštinės turi vilnones kilpas, tokį mini kailiuką, kad būtų šiltesnės), kepuraitė ir kojinės prilaikanti juosta šalia poros iš plonyčio lino.
Vietos muziejuje įrengta ne tik pastovi kraštotyrinė ekspozicija, bet yra ir salės, skirtos šiuolaikinėms parodoms bei edukacijai. Vieną savo darbą mums kaip tik pristato pati autorė. Atkreipkite dėmesį, kaip šiuolaikinėje tekstilėje atgimsta ir moderniai panaudojami liaudies meno motyvai bei simboliai.
Po muziejaus keliaujame į Rõuge, kur mūsų laukia ir skanūs pietūs, ir nauja pamoka, bet ne iš karto. Aplankome pakeliui patį giliausią Estijoje smiltainio kanjoną Hinni, pakeliui atsigerdami pratekančio šaltinio vandens. Smiltainis yra gana minkšta medžiaga, tai dalis lankytojų nepraleido progos įsiamžinti unikalioje vietoje ;( .
Rõuge mus pasitinka savo išskirtiniu Pesapuu apžvalgos bokštu, vadinamu lizdu. Tai nėra didelis miestas ir ne taip dažnai gali pasigirti naujais gyventojais, todėl įsitaisė gražią tradiciją iškelti ant bokšto rausvą vėliavą, kai miestiečių tarpą papildo tik gimusi mergaitė, ar melsvą, jei naujagimis berniukas 🙂 .
Į galutinį tikslą Ööbikuoru keliaujame dar vienu vaizdingu maršrutu ir prieš savo pietus pirmiausia pasirūpiname pamaitinti armiją uodų 😉 . Pro lakštingalų slėnį keliaujame apžiūrėti dar vieno gamtos stebuklo – natūralaus perpetuum mobile – nuolat atsinaujinančio vandens telkinio, kurio vandeniu naudojosi šalia pastatytas malūnas. Praėjome pro nuolat kunkuliuojančias vandens pompas.
Po pietų mūsų laukė labai ypatinga pamoka. Marit Kylv mokino mus savitos juostų audimo-pynimo technikos (nežinau lietuviško šios technikos vardo, angliškai jis vadinamas Sprang, jei kas žinot ir pagelbėsite, būsiu labai dėkinga). Ši technika yra labai sena – seniausi radiniai Danijoje datuojami 1400 metais prieš Kristų. Estijoje buvo labai populiari – dažniausiai naudojama vilnoniams vyriškiems diržams – ši technika visai išnyko XIX a. pabaigoje, išpopuliarėjus kitiems juostų gamybos būdams. Panaši istorija su mūsų riešinėmis 🙁 . Šiuolaikiniams meistrams teko techniką „atradinėti” iš naujo, po kruopelę kaupiant žinias ir patirtį.
Marit iš pradžių trumpai pristatė šių juostų istoriją ir abi su Külli padainavo mums ritmingą audimo dainą – visose tautose žmonės dirbdami dainuodavo…
Didelė rimta juosta – ne kelių valandų reikalas, todėl tik apžiūrėjome raštų pavyzdžius, o pamokai Marit buvo sugalvojusi mažesnį dalykėlį – raktų pakabuką. Jos pavydėlius matote viršutinėje nuotraukoje dviejų rūšių, abiems buvo mums duotos instrukcijos, bet pradėjome nuo tiesių linijų, paprastesnio varianto.
Abu būdai iš tiesų – ne raketų mokslas, lyg ir paprasta, bet reikalauja didelės atidos ir susikaupimo. Iš pradžių reikia ant dviejų įstabilizuotų pagaliukų užmesti tam tikra tvarka (pagal numatytą raštą) siūlus. Jie pinami juostos viduryje, raštas sklinda į abu galus ir juoste užfiksuojamas virbalais. Taip juosta pinama iki kol galima manipuliuot laisvais siūlas, o jau likusį tarpelį meistrė užbaigia vąšeliu (galite pamatyti viršutinės nuotraukos pavyzdžiuose).
Nedideliam raktų pakabukui mes apsiėjome be vąšelio – palikome gana nemažą laisvą viduriuką, iš kurio vėliau buvo suformuojama kilpelė, o nukirpti galai buvo užbaigti kutais.
Skamba viskas paprastai, kaip ir atrodo, bet mes taip susikaupusios plušome, kad tik nedaugelis baigė savo darbą vietoje – gavom namo kelioms dienoms nepabaigtą pynimą spaustuvais ir prie jų pritvirtintais siūlus laikančiais pakabukais. Ans buvo viena nedaugelių spartuolių – ji pabaigė savo pakabuką ir vietoj rakto prisikabino jį prie kuprinės 🙂 .
Per pamoką mes įvaldėme (?) tik pirmą būdą, bet kadangi turėjom įrankius, neatsilaikiau pagundai išbandyti kitą, įstrižų juostų raštų būdą. Demonstruoju savo rezultatus, kurių tik pirmasis buvo pabaigtas per užsiėmimą.
Tą vakarą prie mezgimo klubo aš prisijungiau prieš pat galą ir atėjau tokia visa įkaitusi, kad kompanija manė mane buvus saunoje. Mano „sauna” buvo kambaryje – bandžiau įvaldyti antrą pynimo būdą. Bandžiau tol, kol supratau, klaidų, deja, ištaisyti nepavyko, teko viską nukirpti ir pradėti iš naujo. Tuo ir užsiėmiau barui užsidarius. Gulti nuėjau gerokai po vidurnakčio. Proto balsas, vis garsiau šaukiantis, kad rytas už vakarą protingesnis, prapuldavo tyruose – aš limpančiomis akimis bandžiau sudėlioti tvarkingus rombus 😉 .
Trečias pakabukas atsirado ne šiaip iš perteklinio entiuziazmo. Po antro būdo pakabuko man ramybės nedavė vis stiprėjanti abejonė, ar aš tikrai prisimenu ir tą pirmą, „lengvesnį” būdą. Teko su instrukcijomis ir jo mokytis iš naujo 😉 .
