Baktus

baktus

Sakyti, kad paskleidžiau baktus virusą Vilniuje, būtų ir nekuklu, ir neteisinga, bet tikrai jaučiuosi prisidėjusi prie jo plitimo 🙂
Kas dar neužsikrėtęs arba, dar blogiau, nė nežino apie jo egzistavimą, težino, kad tai paprasčiausia skarelė, megzta iš 1 kamuoliuko kojinėms skirtų siūlų (t.y., 100g=420m).
Tačiau tas paprastumas toks apgaulingas! Jis iš to „genialu“ skyrelio.

Prieinama visiems, turiu galvoje mezgimą – paprasčiau nebūna: mezgama ripsu, kas 4 eilė pridedama vienoje pusėje, paskui nuimama.

Jis tikras išsigelbėjimas toms, kurios labai myli kojinėms skirtus siūlus (jie ploni ir laaabai gražūs ir įvairūs), bet ne(be) taip stipriai myli kojinių mezgimą. Sugalvotas taip, kad nusimezga lygiai iš to 1 kojinių porai skirto kamuoliuko (nei daugiau, nei mažiau – pasisveri, kad žinotum, kada jau nebedidint, o mažint).

Šis modelis tinka VISIEMS: tiek vyrams, tiek moterims, tiek kūdikiams, tiek paaugliams ar jų močiutėms. Daugelis gavėjų (ar mezgėjų) jį ryte užsiriša ant kaklo ir sunkiai nusiriša vakare, nes prilimpa prie kaklo kaip nuosavo kūno dalis.

baktus
Daivos megztas Baktus tėčiui

Galimas visoks nešiojimo būdas. Kas nešioja po paltu, džiaugiasi, kad ploni galai nespaudžia krūtinės kaip tradicinis šalikas (tuo džiaugiasi ir kūdikių mamos).

Gali nesibaiminti, jog kai tiek daug kas jį mezga, sutiksi gatvėje savo kloną: kojinėms skirtų siūlų tiek daug ir jie tokio skirtingo charakterio, kad skarelės skiriasi viena nuo kitos kaip diena nuo nakties. Pirmoje nuotraukoje Baktus iš Admiral Rdruck magic, o žemiau iš Zauberwolle (šokoladinio kremo spalvos):

baktus

Priklausomai nuo mezgimo tankumo skarelė gali būti truputį didesnė ar mažesnė:
baktus
Daivos ir Editos baktusai iš Zauberball (spanguolių spalvos),

bet VISI VISI  išeina gražūs.

Ripsas – „klasikinis“, originalusis variantas. Yra dar baktus su skylutėm. Viena klientė, nusimezgusi jau ne vieną baktusą, atėjo su šokoladinio kremo spalvos skarele, numegzta perliniu raštu. Neturiu nuotraukos, bet, patikėkit manim, vaizdas stulbinantis. Turėjau pripažinti, kad tam spalviniam variantui tiko IDEALIAI.

O kad nepagalvotumėte, jog iš kojininių siūlų baktusas yra vienintelė išeitis, įdedu iš tų pačių spanguolinių siūlų numegztą Gabrielės skarą „Undinė“ (jai net nereikėjo viso kamuoliuko;)!):

undine

undine

Reportažas iš parduotuvės išeiginių

Išsigandusi, kad šiandien paskutinė Viktorijos laikų drabužių parodos diena Radvilų rūmuose (pasirodė, nepaskutinė), net ir sirgdama nusprendžiau tokios progos nepraleisti. Ir labai džiaugiuosi, nes išėjau tikrai priblokšta. Ne todėl, kad niekad nebūčiau mačius tokių daiktų, neturėjus jokių ryšių su mados istorija (turėjau, ir labai vaisingus – nuostabios V.Idzelytės paskaitos), turbūt labiausiai mane pribloškė kontrastas. Tų laikų daiktų ir dabartinio mūsų gyvenimo. Net keista žiūrėti į tų laikų drabužiais aprengtus manekenus ir vaikščiojančius žiūrovus, su savo nutrintais džinsais jaučiausi lyg iš Marso (ar Marse?…) Žiūrėjau į senovinę suknelę ir galvojau, kad daugelis iš mūsų galvos apie vasarinį garderobą tik atšilus orams, o kaip į priekį turėjo viskuo pasirūpinti to meto žmogus, kad įsigytų tiek pagaminimui laiko atimantį drabužėlį? Daugelis šiuolaikinių vyrų sutrina po kelias poras šlepečių per tą patį laiką, kuris buvo sugaištamas vienai porai išsiuvinėti ir pasiūti Viktorijos laikais (atsiprašau už žodį „sugaištamas“, nerandu greitai tikslesnio tam kūrybiškam darbui apibūdinti). Prisiminiau mūsų kalėdines dovanas, kurios parduotuvėje buvo perkamos net gruodžio 24 dieną, ir galvojau, kad tais laikais labilumas gal ir nebuvo taip labai vertinama ir garbinama savybė (ir tokia būtina šiandienos žmogui), bet tuometinis žmogus turėjo jaustis daug saugesnis planuodamas toli į priekį, būtinybė apsirengti pagimdė tokius nuostabius daiktus (tegu ne TIEK, bet užtat KOKIUS!!!), šiandien ta pati būtinybė jau nebepraturtina pasaulio kūryba, o nuskurdina jį vartojimu…

Nuotraukos iš parodos nekokybiškos, bet įdedu „dėl tvarkos“:
pinigine
*

pinigine
Mielai laikyčiau pinigus TOKIOJE kojinėje, apsipirkimas su ja visai kita šviesa nušvinta (ir viską nušviečia…)

apsiaustas
Ir parodoje negalėjau atsikratyti gaudančio žvilgsnio: puikus fasonas šiuolaikiniam megztukui…

Po truputį grįžtu į šiuolaikinį pasaulį ir einu megztis suknelės. ŠIAI žiemai. Bet po šios parodos ypatingai aštriai noriu, kad NE TIK ŠIAI.

Riešinės

Susirgau. Ūmiai, sunkiai ir tik vėliau paaiškės, ar pagydomai. RIEŠINĖMIS.
Jau seniai jų vaizdai vis pasirodydavo tai kokioje knygoje, tai benaršant internete. Nieko – gražu, bet…Kuo toliau, tuo dažniau jų nuotraukos pasirodydavo internete. Likau visiškai atspari šiam virusui. Iki šiol gyvenau be jų ir toliau sėkmingai gyvensiu. Kai gavau dovanų Irenos Juškienės knygą apie riešines, jas įsimylėjau. Platoniškai. Knygą gal labiau. Kai ponia Irena vedė parduotuvėje riešinių kursus, sukinėdamasi aplinkui ir besiklausydama riešinių istorijos (ar žinot, kokias riešines mūvėjo Barbora Radvilaitė?), prarijau kabliuką. Bet atsilaikiau. Net per ilgąsias Naujųjų Metų išeigines. O po poros savaičių vieną gražų sekmadienį pradėjau. Ir nebegaliu sustoti. Pirmas riešines mezgiau kaip pavyzdėlį pakabinimui prie riešinėms idealiai tinkančių Merino Land siūlų. Melsvai pilkšvos su sidabro karoliukais:
riesines
Numezgusi jas užsimoviau ir…nebegaliu nusimauti. Nesuprantu, kaip iki šiol be jų galėjau išgyventi žiemą.

Kitas riešines mezgiau pusiau dukrai, pusiau pakabinimui parduotuvėje.
riesines
Ji užsimovė ir atnešė man tik kai jai…sugipsavo ranką.

Galvoje jau naujos spalvos, raštai, gavėjų eilė (neįsivaizduoju, kaip tie vargšai iki šiol dar gyvi ir nesušalę be riešinių). Šiuo metu riešinės įnirtingai grumiasi manyje su kojinėmis (apie jas atskira istorija, papasakosiu kitą kartą).

Rytoj vėl kursai parduotuvėje ir aš kaip tikras priklausomybės pagautas žmogus džiaugiuosi, jog virusas plinta. Greitai. Ir labai efektyviai…:)
O pati tikiuosi pasveikti, gal atšilus orams palengvės…

Žingsnis atgal – į žiemišką realybę

Atšilę orai pažadina iš žiemiško snaudulio ir iš svajonių apie pavasarį jau galima sugrįžti į realybę. Gal ne tokia ta žiema ir bloga, ypač mezgimui. Vakar žiūrėdama į už lango siaučiančią pūgą, galvojau, mezgimo klube pamegsiu sau viena, pabendrausiu pati su savimi…Bet jokia pūga nesutrukdė susirinkti smagiai kompanijai. Ir pamegzti kartu, ir  pasidžiaugti jau numegztais darbais. Ponia Joana atsinešė parodyti jau pabaigtą bolero dukrai iš minkštučių Capuccino siūlų. Nepaprasto grožio darbas, ne tik pačios numegztas, bet ir sumodeliuotas, kas pasitaiko vis rečiau, kai tokia milžiniška modelių pasiūla. Vidinė pusė tokia pat ideali kaip ir išorinė, pačios nunertos sagutės… Tiek daug pasakoju, nes tik visiems(t.y., visoms) išsiskirsčius susigaudžiau, kad jo nenufotografavau:(. Jei tik pavyks dar kartą tą bolero išvysti parduotuvėje ir nufotografuoti, būtinai įdėsiu nuotrauką visiems pasidžiaugti.
Užtat kai ką nufotografuoti vis dėlto sugebėjau – Gabrielės naują megztinį iš Escimo:
escimo
Jo greitą gimimą sulėtino naujos siūlų siuntos laukimas, bet dabar jau baigtas ir Gabrielė su juo atėjusi  ketvirtadienį pamegzti jau nebe taip kraupina kitas mezgėjas įžendama pro laukujas duris (lauke, pvz., -20 laipsnių) tik su plonyčiu megztuku. Net ir žinančioms, iš kur ji ateina, būdavo šalta žiūrėti, o kas nežino…:)
Naujas megztinis tai jau nebe mezginys, o drabužis. Dar vakar Gabrielė mezgė kojines iš labai gražaus kamuoliuko, vardu Charisma (Zauberball Schoppel-wolle)  (pati  tų spalvų nešioti negaliu, tai nors iš šalies galiu pasidžiaugti:)), o jau šįryt gavau nuotrauką:
charisma
Ar ne žiemos stebuklas?..

Item added to cart.
0 items - 0,00