Archyvas 2014

Šiam savaitgaliui – ankstyva Evelinos kalėdinė dovana visoms mezgėjoms – štai tokių šiltų ir jaukių šlepučių receptas. Savaitgalis ant nosies – spėsite ne tik savo kojas šiluma aprūpinti, bet ir ne vienam mielą kalėdinę dovaną sumeistrauti:). 

 

Arašymas bus „kūrybinis”, meniškas, nes reikia vis patikrint, ar gražu, ir akių skaičių teks koreguoti pagal siūlų autoritetą ir charakterį. Manąjį akių skaičių diktavo šiurkšti naminė vilna. (Balsas iš minios: „Megzkite iš kojininių siūlų, ilgiau nešiosite!”. Jį užgožia dalykiškai susidomėję: „Ššššš!!!”) Nurodysiu akių skaičių orientacijai pagal šį pavyzdį.

Uždedame 9 akis ir mezgame ripsu 14 eilių (suskaičiuojam 7 ripso „gumburėlius”). Kita eilė – kraštinė akis, užmetimas, gera, užmetimas, 2 geros, užmetimas, gera, užmetimas, 2 geros, užmetimas, gera, užmetimas, gera (paskutinė). Išvirkščioji eilė mezgama išvirkščiomis akimis. Kitos eilės, manau, matosi nuotraukoje: gerojoje pusėje vis 6 akimis praplatėja tarsi šakos iš 3 medžio kamienų, kurie prasideda 15 eilėje tarp užmetimų.

Per patį vidurį išskiriame 11 akių (bus padas), t.y. vidurinė akis ir po 5 akis iš abiejų pusių (galime pažymėti žymekliais, kurių aš neturėjau, nes šuniukas sunaikino), bet nebūtinai, nes šią dalį megsime ripsu, todėl ji visada atsiskirs, be to jos plotis bus 11 akių iki pat tapuko pabaigos. Taigi, padą mezgame tarsi kojinės kulną: 11 akių trumpą eilę, paskutinę 11-ąją pado akį sumezgame su 12-ąja (šono), grįžtame atgal, vėl 1,2……11-ąją sumezame su 12-ąja, grįžtame, kol iš abiejų pusių mažinant akis ant virbalo lieka pado 11 akių (3 nuotrauka).

Vėl panašiai kaip mezgant kojinę – turime surinkti iš kiekvienos paduko pusės kraštines akis iki pat tos vietos, kur pradėjome (1-osios eilės). Man gavosi taip: 11 akių padukas + iš kiekvienos pusės surinkau po 12 akių – lygu – 35 akys ant virbalo.

Vidinės ir

išorinės pusės nuotraukos. Turime 35 akis, kurias mezgame taip: 7 akys ripsu (kraštelis), 5 akys gerosios tapuko išorėje (šonas), 11 akių ripsu (padukas), 5 g. akys (šonas), 7 ripsu (kraštas). Iš viso 24 eilės (12 ripso gumburėlių).

Užkulnis: 11 akių padukas mezgamas trumpomis eilėmis (vėl kaip kojinės kulnas), 11-ą akį sumezgant su šalia esančia tapkutės šono akimi, taip mažinant po 1 akį kiekvienoje eilėje, kol belieka 11 akių ripso užkulnis (užsilenkęs padas).

Užbaigiamoji eilė, nenutraukus siūlo čiumpame kabliuką ir apneriame „vėžio žingsniuku” kraštelio sutvirtinimui. Psio. Valioo. 🙂

Likusios nuotraukos – papildomos iliustracijos. 🙂

 Apie autorines teises ir modelio kilmę.  Aprašymas ir nuotraukos tai mano, bet kaimynė, kuri užkrėtė tais tapukais, sako, kad schemą gavo iš kitos kaimynės, o kita kaimynė iš kažkokio žurnalo atsišvietė. Taigi, reiktų tuomet nurodyti, kad čia laisva interpretacija kito autoriaus darbo… Na, tai nėra kopija, ripsinis padas tai tikrai mano „išmislas”, ir akių skaičius suinterpretuotas pagal mano siūlą… Visi požymiai rodo esant liaudies meną. 

Evelinos Drazdauskienės mezginys, nuotraukos ir tekstas. Ačiū širdingiausias dar kartą!{jcomments on}

Gerai pagalvokite prieš dovanodamos siūlų mezgėjai. Nes gali taip atsitikti, kad siūlai, skirti jos megztukui, susivynios apie jūsų pačių kaklą.

Pamenat pasaką apie nuolat parduodamą vis tą patį arklį? Vakare jis sugrįžta pas šeimininką ir ryt vėl į turgų…

Visada tikėjau, kad pasakose paslėpta gili tiesa. Paslėpta giliai, toli nuo matomo tiesmuko paviršinio gyvenimo. Kol nesugrįžo antra sruoga, skirta skarelei ar kokiai kitai smulkmenai. Virtusi megztiniu. Susimezgusi kartu su dar trim specialiai prie jos priderintom, ilgai aukcione ieškotom giminaitėm.

Kaklaskarė megzta iš Noro Arale 108, o receptą rasite čia.{jcomments on}

Ar rašote laiškus Kalėdų seneliui? Juokiatės? Manot, kad tai dar mokyklos nepriaugusių vaikų užsiėmimas? Aš pati su tuo reikalu tikrai baigiau darželyje. Paskutiniame laiške Kalėdų seneliui, kurį prisimenu, prašiau jo 12 spalvotų flomasterių. Gavau rašalinį parkerį. Spalvoti flomasteriai mano laikais buvo kosmosas, neprieinamas net ir tokiam stebukladariui kaip Kalėdų senelis… Gimus Jurgiui, šią tradiciją atnaujinom ir visi rašydavom laišką su pasižadėjimais ir norais. Jurgis iškilmingai sudegindavo jį krosnyje, kad pro kaminą išlėkę dūmai neštų žinią į tolimą šiaurę. Kartą prieš pat šventes kažką prisidirbęs jis tyliai kuždėjo atsiprašymo žodžius pasilenkęs prie degančios ugnies. Vaikams augant ir socializuojantis neišvengiamai iškilo klausimas, kas deda dovanas po eglute – tėvai ar Kalėdų senelis? (Garsiai ištartas paprastai tas klausimas jau būdavo retorinis…). Šią dilemą išsprendžiau labai paprastai, paaiškinusi vaikams, kad Kalėdų senelis atneša dovanas tiems, kas juo tiki. Kas netiki, gauna dovanas iš tėvų. Dabar jau, bijau, niekas mūsų šeimoje Kalėdų seneliu netiki (gal aš vienintelė, vaikėju…), tačiau kasmetinė laiško Kalėdų seneliui tradicija išliko pas mus iki šiol. Rašome visi savo pasižadėjimus (pačiam sau) ir norus (Kalėdų seneliui artimojo asmenyje). Su draugėm pakalbam apie tuos prašymus, kurie kartais gresia pavirsti pretenzingu pirkinių sąrašu. Kad taip neatsitiktų rašant laišką skatinu vaikus savęs neriboti ir išsakyti visokias, net pačias ekstravagantiškiausias svajones. Tuomet ir pats supranti, kad joks Kalėdų senelis nenuskraidins tavęs į mėnulį ar nepastatys tavo kieme Legolendo (kaip ir greičiausiai nenupirks namo ar naujos mašinos;)), bet artimieji turės progą sužinoti, kuo gyveni, apie ką svajoji ir ko trokšti. O gal išgirs ir kieno nors paslaptinga ausis virš kamino?…:)

Praeitais metais prieš pat Kalėdas tokį patį klausimą išgirdo Joana iš savo kirpėjos: „Ar jau parašėte laišką Kalėdų seneliui?”. Abi mandagiai pakikeno, pasišypsojo ir toliau tęsė neįpareigojantį small talk. Išėjusi Joana susimąstė, kad tikrai turi vieną didelį norą ir vis laukia, kada jis išsipildys. Kodėl gi neparašius jo tam pačiam Kalėdų seneliui? Taip begalvodama sutiko vieną būsimą mamytę ir nusprendė, kad brūkštels laiškelį virbalais ir siūlais – numegs jos būsimam mažyliui pirmas kojinytes. Nebūtinai gi reikia tą daryti rašikliu ant popieriaus ir siųsti dūmais.

Po Kalėdų praėjus keliems mėnesiams Joana jau dairėsi vaikiškų modelių 

ir visą vasarą mezgė štai tokį įspūdingą pirmąjį mažosios panelytės garderobą.

Mezgė skarą, kuri jaunai mamytei būtų skara, o mažajai dukrytei – anklodytė.

Siuvo skiautinį iš artimųjų drabužių gabalėlių.

O rudenį jau galėjo savo akimis įsitikinti, kad jos numegzta kepurytė idealiai tiko ant mažos pirmosios anūkės galvytės.

Iš kito Lietuvos galo, kur gyvena Joanos sūnus su šeima, 

atskriejo štai tokios iškalbingos nuotraukos:).

Joana mezga vyrišką kombinezoną ir prieš pat šias Kalėdas visa šeima ruošiasi pasitikti mažosios Unės pusbrolį.

Vąšeliu nerta antklodytė ir batukai pajūryje nerti ir fotografuoti Romos Bartkevičės. Siūlai – Drops Baby Merino 03, 23, 28. Visi kiti mezginiai – Joanos Bartkevičienės, nuotraukos – Ingos Bartkevičiūtės. Elfų kepurytės modelis yra čia, baktuso pristatinėti turbūt niekam nebereikia, megztukai megzti pagal šį modelį. Skara megzta iš Baby Merino 03, 04, 16, 33, modelis – „Quill” , gėlytėm pagražinti vidurine dalimi. Žieminis kombinezonas megztas iš Karisma 54, 56.{jcomments on}

Po virtualios pertraukėlės (realios nebuvo:)) tęsiu pasakojimą. Edita ištraukė Gitaną. Man baisiai smalsu buvo pamatyti rezultatus, nes dėl savo tarnybinės padėties kai kurias paslaptis žinojau. Ir sunkumus, ir dvejones, ir svarstymus. Edita tiek ilgai dūsavo virš tų mažų Rowan tvido kamuolėlių, dėliojo juos ir taip, ir anaip. Norėdama ją paguosti kurią dieną pasakiau, kad aš irgi dar net nepradėjau megzti. „Numegzti – tai juokas, pora vakarų ir baigta. Bet sugalvoti…”

Štai šiandien gražioji kepuraitė, ir sugalvota, ir numegzta, jau puošia Gitanos galvą. 

 

Iš kelių svarstytinų variantų laimėjo kultūringasis.

Užtai su tokiu išdykėlišku veltu bumbuliuku viršugalvyje:).

O Gitana išsitraukė… Kai ji rinkosi tuos pačius mažiukus Rowan tweed kamuoliukus, buvau tikra, kad mane. Na tokios mano spalvos!

 

Kepurė, deja, skirta Agnei, tai aš pasinaudodama, kad jos nėra, nors tam vakarui papozavau:).

Agnės dovana jau padovanota, tai ratas užsidarė. Naują pradeda drąsiausi. Dangirutė.

Ji išsitraukė Gražvydę ir pagal tokį nediduką maišiuką galima spėti, kad ten gal ir ne kepurė… Jaučiuosi savo nerimtu požiūriu į mezgimą prisidėjusi prie to, kad Gražvydė tądien gavo kitą dovaną, o kepurę dar gaus po savaitės (taip kad padėkos žodžius už dvi dovanas galima adresuoti man;)). Mainų išvakarėse Dangirutė man parašė, jog numegzta kepurė vos užlenda ant jos galvos. Jos galva – 57 cm, o dovanos gavėjos – 54 cm. Tai ko čia jaudintis? Bet jaudinasi žmogus ir klausia manęs, ką manau, užlįs? Ką aš manau? Ryt pamatuosi ir pamatysi:). Dangirutė nelaukus rytojaus kepurę išardė:(. Aš tai būčiau palaukus ir vieną dovaną sutaupius, bet gi ne aš Gražvydę ištraukiau,

o Dangirutė. Ir padovanojo jai gražius ir kvapnius savo gamybos muilus. O paskui kepurę:).

 

Gražvydė išsitraukė kitą Dalią, kuri negalėjo dalyvauti, ir demonstruoja jai numegztą raštuotą beretę. 

Kadangi Dalia išsitraukė Jurgitą, tai jai nesant Jurgita papozavo su Dalios kepure, pati gaus savo vėliau:).

Jurgita išsitraukė Rimą ir turiu prisipažinti, jog buvau ir šio gana skausmingo kepurės gimimo liudininkė.

 

Jurgita taip ilgai ir atidžiai rinko spalvas, kad nebūtų ir iššaukiančios, ir per ryškios, ir tiktų, ir patiktų, ir…ir…

Kad nustebino, tai tikrai:).

Gerai nustebino, nes su nauja kepure Rima atrodė lyg po gerų atostogų kokiam SPA kurorte.

O Rima ištraukė Rasą ir tada tik supratau, kodėl ji taip atidžiai apžiūrinėjo parduotuvėje kabančias Daivos megztas kepures, mat Rasa buvo parašiusi, kad jos jai tinka.

Gražioje auksinėje dėžutėje

slėpėsi daili ir elegantiška beretė.

Su ja Rasa ir tęsė mainų ratą. Ji ištraukė Jurgitą. 

Iš visos Jurgitos anketos ji akcentavo sakinį, kad „kepurė gali būti nerimta”, tai ir pasirinko nerimtą.

Rimtai rinkosi siūlus, mat Jurgitą „kutina ir niežina” vien daugelio mano vilnonių megztinių vaizdas, tai jos linksma dryžuota ir bumbuluota kepuraitė iš minkščiausio merino.

Man labai patinka, kai žmogus džiaugiasi,  labai gražiai atrodo ir sako, jog niekada pats nebūtų sugalvojęs tokios nusimegzti.

Juk čia ir yra visa mainų esmė – tą, ką sugalvoji, tą ir pats nusimezgi. O štai toks žaidimas tau padovanoja neįkainojamą dovaną – kitokį požiūrį.

Jurgita ištraukė mane ir juokdamasi iš mano plikos galvos pasakė, jog greičiausiai namo su nauja kepure neisiu. Mat ji dar truputį drėgna…:)

Tokia graži kepurė galėjo būti nors ir šlapia.

Pakeliavusi kartu su Jurgita ir prie jūros, ir į užsienius, ji man ne tik galvą šildys, bet ir savo klajonių įspūdžius šnibždės…

Aš išsitraukiau Dangirutę ir pradėjau kaip visos įtemptai galvoti. Man aktyviai talkino Dalia siųsdama įvairiausius modelius. Mat norėjosi man ir skrybėlaitės tipo prie paltuko, ir moteriškos, bet kartu nepretenzingos, ir taip toliau, ir taip toliau. Bet svarbiausias dalykas buvo rasti modelį, kuris tiktų kuodui.

Kadangi tylėjau kaip partizanas ir net iš dėkingumo už visokeriopą pagalbą neprasitariau Daliai, ką ištraukiau, ji už to kuodo bandė kabintis kaip kabliuko spėdama. Nežinau, ar atspėjo, bet modeliu jos pačiu pirmu atsiųstu pasinaudojau. Prieš tai perkračiau milijonus variantų, nuo šios iki šios. Pirmąją po ilgų svarstymų atmečiau kaip per trenktą, antrąją – kaip nesuderinamą su kuodu.

Bijojau, kad kepuraitė nebūtų per daug teatrališka, tai tą Art Deco stiliaus detalę nutariau megzti tik truputį kontrastingą, giminingų pagrindui spalvų. Man labai gražu:).

O štai ir mes visos kepurėtos (Virginija tuo metu jau klausosi „Trubadūro”). Šypsomės

 ir demonstruojam kepures:).

Daugelis visą vakarą su naujom kepurėm ir nesiskyrėm. Džiaugėmės, aptarinėjom. Ne tik naujas, bet ir  

visas kitas šventėje apsilankiusias. Dar vaišinomės ir plepėjom. Nemačiau, ar kas mezgė.

Linkiu visiems smagių šventinių vakarėlių, gražių dovanų ir šiltų kepurių. Tuoj visos bus iš arti:).{jcomments on}