Vasariniai megztukai

Vasariniai megztukai pas mus nėra tokie populiarūs kaip šiltos storos vilnos – teisinamės trumpu šiltuoju periodu. Man tai primena šiltų kraštų namų šildymo politiką – kam statyti brangius įrengimus (pirkti šiltus batus, paltus ir t.t.), jei šaltas sezonas tetrunka mėnesį kitą. Čia, aišku, kiekvieno pasirinkimas – kentėti dešimtadalį gyvenimo ar pasirūpinti kiekvienos dienos komfortu. Tik su medvilniniais megztukais gyvenimas trunka toli gražu ne dešimtadalį gyvenimo, net jei atmesime tuos žiemos mėnesius, kuriuos kai kas praleidžia labai prišildytose patalpose ir vilnos visai nenešioja, ne šaltas, bet vėsus oras pas mus trunka nuo pavasario iki rudens, net po karštų dienų turime vėsias naktis, todėl vienareikšmiškai siūlau neignoruoti šios spintos dalies 😉 . Ir pasisemti įkvėpimo iš kolegių 🙂 .

Mane pačią ir nustebino, ir pralinksmino faktas, kad iš pirmo žvilgnio neatpažinau megztuko siūlų. Ką jau čia aš apgaudinėju, neatspėjau nei iš antro, nei iš trečio, tik autorei prisipažinus 😉 . O būčiau iš bet ko susilažinusi, kad ką jau ką, o virvelės pavidalo ploną Isager japonišką medvilnę tikrai atpažinsiu. Mačiau ją nertą, mačiau megztą iš vieno siūlo, mačiau megztą pynimo raštu iš 3 (populiarieji Vaidos ir Dalios Petitknit krepšeliai, o kad jau juos prisiminėme, tai ar pastebėjote naujausią modelį?), o va du siūlai kartu sudėti ėmė ir pasislėpė nuo manęs ;(.

Nijolė išbandė ir viengubą variantą, bet jis per skystas pasirodė, užtai du siūlai – pats auksinis viduriukas. Medžiaga tapo nepermatoma, bet ir ne stora, juostelės pavidalo siūlai gražiai kartu susidėliojo, sukurdami lengvo nelygumo efektą, kas suteikė ir gana neutraliai spalvai papildomo gylio.

Lengva laivelio formos iškirptė (iš tiesų tai ji tam tikra optinė apgaulė, nes kaklas patogiai suformuotas trumpų eilių pagalba) ir iš to paties sumanymo išplaukiantis netradicinis reglanas, prasidedantis nuo vieno taško pečiuose kuria lengvą marinistinį efektą. Jam pasitarnauja ir spalva, ir reguliuojamo ilgio platokos rankovės, ir prailginta apačia bei trumpas ir praplatintas siluetas, ir lyg natūralias virves ar pajūrio viksvas primenanti spalva. Megztukas, pilnas aliuzijų į vasaros atostogas prie jūros, yra, mano galva, pati tobuliausia vasariškos spintos dalis. Net jei ta vasara paeina mieste ir darbe – jis pasirūpins apgobti mus vasaros galiomis visai ateinančiai žiemai.

Nijolės megztas megztukas pagal pačios sugalvotą modelį. Siūlai – dvigubas Isager Japansk Bomulin 13.

Ilga suknelės mezgimo istorija

Pamenate beveik lygiai prieš metus MZ dienoraštyje publikuotą straipsnelį apie nuostabią G kelionę su pačia gražiausia vasariška suknute? Praėjo metai ir naujieji atnešė naujus įspūdžius, naujas vietas ir… naują suknelę ;)) .

Kada gimė mintis atostogauti Dovilyje (Deauville) Normandijoje nepasakysiu. Planavau prieš ketverius metus, bet dėl didelio kelionių skaičiaus tą vasarą nusprendžiau atidėti metams. Doviliui reikia vasaros, nes oras prie Atlanto ir Lamanšo permainingas ir nuvykus iš lietaus Lietuvoje vaikščioti su skėčiu nebūtų laimės. Žinoma, vykti ko gero labiausiai įkvėpė filmas „Vyras ir moteris” (1966 m.) – dviem „Oskarais“ ir Kanų “Auksine palmės šakele” apdovanotas vienas garsiausių kino istorijoje meilės filmų. Toookio gerumo man jis. Tačiau įvyko Covid ir Dovilio atostogas teko atidėti dar kartą. Filmas turi du tęsinius su tais pačiais aktoriais – Anouk Aimee ir Jean-Louis Trintignant : „Vyras ir moteris: po dvidešimt metų“ (1986 m.), o štai naujausioje dramoje „Gražiausi gyvenimo metai“ veikėjai susitinka po 50-mečio ir dar kartą atsigręžiama į  Žano Luji ir Anos meilės istoriją  – juos garsieji prancūzų aktoriai suvaidino sulaukę beveik 90 metų amžiaus. Trečiajame filme vietomis viskas panyra į prisiminimų rūką, iškyla jų pirmojo filmo jaunystė, paplūdimys prie jūros ir viešbutis, kuriame prasidėjo romanas – Le Normandie, Deauville.

Labai graži filmo scena, kai Žano Luji mintys skrieja Paryžiaus, Dovilio gatvėmis su didžiule nostalgija ir abejone, ar jis, buvęs lenktynininkas,  ten kada dar pralėks… 2020 m. covid pavasarį žiūrint šias filmo scenas mano mintys lėkė kartu – ar sugrįšiu į Paryžių, išvysiu Dovilį…

Ta proga pagalvojau, kad artėja Dovilis ir dar kelios kelionės, būtų neblogai nauja Schoppell-wolle suknelė: 3 kamuoliukai Schoppell-wolle Zauberball Cotton „Darbininkų klasė” ir 1 Isager Trio2 dėl kitoniškumo.

Norėjosi tamsesnių Schoppell-wolle spalvų ir kaip apsidžiaugiau gavusi „Mezgimo zonos” siuntą, nes Dalia turbūt „perskaitė“ mintis. Paprastai toks mano mezginys įvyksta per 7 – 10 dienų. Atsipūtusi numezgiau du gabalus, o trečiasis kamuoliukas turėjo sujungti suknelės viršų. Tada ir pamačiau, kad nieko gero nebus, mano gabalai nedera ir reikia pradėti iš naujo.

Iki Dovilio turėjau spėti, bet… nutiko daug neplanuotų darbų ir reikalų. Permezgiau tik tuos du kamuoliukus, siūlai ir spalvos nugulė į savo vietas, tad parskridusi ramiausiai ketinau per porą trejetą dienų pabaigti ir su ja išvykti atostogų į Italijos Rivjerą – Portofino bei Cinque Terre. Ir atsakyti sau klausimą, kas gražiau  – Portofino ir Cinque Terre ar Amalfi ir Kapri 😉 .

O į Paryžių ir Dovilį šalia kitų prigriebiau ir savo pernykštę Schoppell-wolle suknelę, kuria džiaugiausi Amalfyje. Nesistengiu perteikti abiejų kelionių miestų grožio, tik keletas foto ir tos, kur pateko mezginys. Dovilis – tai prabangos, prancūziško skonio ir rafinuotumo pavyzdys, nuostabaus grožio kurortas, kaip ir kiti pakrantės miestai. Nenusakomo dydžio pliažas (net ir įpratusią prie milžiniškų Italijos paplūdimių, mane jis stebino),  Les Planches promenada. Oras buvo kaip užsakytas (+23/+28 oC ) – tokio ten reta.

1913 m. Coco Chanel šalia garsiojo viešbučio „Le Normandy” ir Deauville Casino atidarė savo pirmąją parduotuvę. Pro ją praeidavau kasdien – šiandien miniatiūrinės patalpos stovi tuščios.

Nespėjau suknelės pabaigti ir iki sekančio skrydžio. Buvo pačiai netikėta, bet nepikta – apsirengti aš turių ką, o mezgimas – tai maloni veikla, ne suknelių fabrikėlis… Taigi pernykštė, patogi karštam orui, nesiglamžanti ir spalvinga kaip Cinque Terre miesteliai, nugulė lagamine į Portofino (https://www.youtube.com/watch?v=W2lJwkMgeRg):

Grįžus mėgavausi namais, maloniu bendravimu ir mezgimu. Tada viskas ir pavyko, pernykštė turi rimtą konkurentę:

G megzta suknelė (abi 🙂 ), istorija ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Zauberball Cotton 2343 (Darbininkų klasė) ir Isager Trio 2 (Navy).

Ilmava 23

Jaučiu, simboliška, kad atnaujinto ketvirtadieninio „Ilmavos” serialo autorė yra istorikė, nes įrašas turi visas šios specialybės žmones dominančias sudedamas dalis: ir priešistoriją, ir tęsinį…

Dvidešimt trečiosios „Ilmavos” serijos priešistorė yra čia: „Ilmava 11„, taip saulėtai ir šmaikščiai Vilmos sudryžuota palaidinė, kuri panorėjus sėkmingai ir liemenės rolei tiko, po poros metų („Po dvidešimties metų” – man galvoje nevalingai iškyla A. Diumas romanų viršeliai… norėčiai pamatyti ir tokį tęsinį 😉 ) atgimė… suknelės pavidalu.

Kaip Vilma įsigudrino išsaugoti tų pačių siūlų atsargas ar meistriškai priderinti prie buvusio kolorito naujus sijono dryželius, ši istorijos dalis neištirta ir apgaubta paslapties, mūsų akims – puikus rezultatas. Labai gražus, ryškus ir išskirtinis rūbas, idealus šios lietuviškos vasaros orams ir įsipaišantis į vasarišką Vilniaus paveikslą kaip jo dalis 🙂 . O kad jau suknelė paveldėjo chameleonišką palaidinės prigimtį, tai garantuotai ir kelionėse jausis kaip namie, ir prie orų kaitos paslaugiai prisitaikys.

Vilmos Bukaitės megzta palaidinė iš įvairių vasariškos sudėties siūlų – Rosarios4 For Nature, For Nature print, Rowan Revive & Co, modelis – „Ilmava„.

Item added to cart.
0 items - 0,00