Beveik 3 kilogramai ir daugiau nei 7 kilometrai

Šiandieninio įrašo herojus (kaip matote iš nuotraukų, greičiau reikėtų vartoti daugiskaitą) – labai ypatingas projektas, pareikalavęs daugybės resursų tiek medžiagų (beveik 3 kg marginto Zauberwolle merino!), tiek laiko prasme (ir mezgimo, ir net pirkimo, išsidėliojusio per kelis užsakymus), bet finišo gale laukė tikrai viso to vertas prizas – fantastinio dydžio, švelnumo ir gražumo pledas! Spėju, ne ką mažiau įspūdingesnis buvo ir procesas – megzti vidutinio storio švelnų siūlą pasikartojančiu raštu gėrintis beveik nepasikartojančiais (ir nelabai nuprognozuojamais) spalviniais perėjimais. Ne viena mezgėja tokį „darbą” išmainys į atostogas, baliuką sode ir turistinę kelionę kartu sudėjus 😉 . Jau nebesuseku, kokiu laiku jis buvo mezgamas, bet taip įsivaizduoju žiemą ant kelių…

Aišku, daiktas traukiantis akį – toks pat grandiozinis antras melsvas jau buvo mezgamas dovanų, nuotraukoje jo dar tik pradžia.

Neabejoju, modelis daugeliui pažįstamas (pati mezgiau jo apvalią versiją) ir variantų nueiti ilgą kelią po 10 akių yra pačių įvairiausių – nuo visiškų likučių panaudojimo iki savito spalvinių gabalėlių derinimo, bet Deimantė pasirinko malonų ir užtikrintą kelią (jei mezgimo maršrutus reikėtų kažkaip apibūdinti, tai šis man primintų takelį išpuoselėtame sode tarp kvepiančių rožių) – pačius gražiausius siūlų gamintojo sudarytus spalvynus, belieka tik mėgautis vis naujai atsiskleidžiančiomis spalvomis ir jų deriniais su kaimyninėmis juostomis. Geras bei patikimas siūlas turi ir kitų privalumų – kai numezgi tokią nedidelio miestelio dydžio pievą, labai norisi, kad ji ilgai ir laimingai gyventų, kad nuolat džiugintų akį ir būtų labai maloni liestis.

Šiandieninio įrašo herojus, koks bebūtų ryškus, turi priešistorę, stipriai man padariusią įspūdį savo užmoju beveik pačioje MZ gyvavimo padžioje, ir dar stipresnį dabar, pagaliau po tiek metų išvydus rezultatą.

Noro Kureyon siūlai MZ atsirado su jos pradžia ir buvo vienas iš mano išsvajotos parduotuvės atraminių stulpų – taip juos mylėjau. Įspūdį jie darė ne man vienai, bet buvo tokie brangūs, kad dažniausiai mezgėjos rinkdavosi juos kaip prieskonius – ką paspalvinti ar paraštuoti. Arba kokiam nedideliam aksesuarui. Megztinis iš tokių siūlų būdavo labai išskirtinė šventė. O Deimantė ėmė juos pirkti… pledui! Aš dar tada nebuvau tokia pledų mezgimo ir naudojimo fanė (dabar tai suprantu, kad jei kur reikia investuoti, tai į antklodes, kurios pergyvens ne vieną mados bangą ir visą plejadą megztinių, jau nekalbant apie nuolat sėjamas pirštines), bet tuomet tai man buvo panašu į kelionę į kosmosą. Pirkti siūlus, kurie išties kainavo karvę, pledui! Tuo metu tai atrodė tokia prabangos viršūnė kaip kai kam jachtos, pilys ar privatūs sporto klubai.

Deimantė išsidėliojo ir tą procesą laike – vis užsukdavo prisipirkti kamuoliuką kitą, spalvų numeriai čia kertinio vaidmens nevaidino, nes visos spalvos harmoningai derėjo tarpusavyje, o ir ta pilis, perkama po kambarį, turbūt ne taip drastiškai atrodė, ir suko ratą po rato tas 10 akių pačių gražiausių ir išskirtiniausių spalvų pasaulyje, kol sudėliojo tuos ir taip gražius kamuoliukus į žadą gniaužiantį, brangakmenių spalvomis žėrintį mezginį. Šiltas ir lengvas (Noro siūlai išsiskyrė iš kitų ne tik unikaliomis spalvomis, bet ir beveik perpus mažesniu svoriu), šis pledas gyvena toje grožio pasaulio dalyje, kur tekstilė ribojasi su juvelyrika. Ir leidžia naujus stebuklingus daigelius, kurie nepastebimai – akytė po akytės, juosta po juostos, tėvus priauga. Net tokius milžiniškus, daugiau nei dviejų metrų kraštinės kvadratus…

Deimantės Garuolytės megztos antklodės ir nuotraukos. Pirmasis megztas iš Zauberwolle 1701 (Papūga), kitas – 1535 (Pakrantės akmenys). Trečiasis megztas iš įvairių atspalvių Noro Kureyon. Visų modelis – „Ten Stitches Blanket„.