2021 MZ eglutė

Praeitą ketvirtadienį MZ atidarė šventinį sezoną tradicine eglute, kurios metu keitėmės savo megztomis dovanomis. Kiekvienais metais pirmas sakinys užsibaigtų „ir vaišinomės“, bet šiemet saugumo sumetimais vaišes pakeitė kaukės. Truputį pasikeitusi tvarka glumino – nuo seno šventės neatsiejamos nuo bendro stalo, bet jei palyginsime su praėjusia žiema, kai vietoj susibūrimo turėjome paštomatus ir kurjerius, tai galim švęsti pažangą ;). Ir švenčiam ją su madingiausiu sezono aksesuaru – kaklo šildytuvais.

Savaime suprantama, kad joks mezgėjų renginys neapsieina be mezgimo, todėl rinkomės su įprastais ketvirtadienio klubo projektais, ir dalyvaujantys šventiniuose mainuose, ir ne.

Tik Rūta tą vakarą mezginį iškeitė į fotoaparatą ir jos dėka turime užfiksuotas šventės akimirkas ❤️. Čia – momentas, kai bandėme įamžinti viena kitą ;).

Ir prieššventines akimirkas ;). Dalia tvirtai laiko poziciją prie kompiuterio, o aš užsiimu mylimiausia veikla prieš bet kokį renginį – jaudinuosi.

Pradėjome nuo eglutės puošimo – jai Kristina kiekvienais metais nuneria įspūdingiausią saldainių girliandą, kuri pirmoji sulaukia visų pro duris įžengusių komplimentų. Tai Kristina mane išmokino laiku pasirūpinti egle – iki jos saldaus šedevro aš suruošdavau gruodžio pradžioje tik advento vainiką su keturiais megztais burbulais. Namuose mes eglutę puošdavome prieš pat Kūčias ir sunku kartais galvoje tuos nustatymus pakeisti – namuose kitas ritmas ir kitoks gyvenimas, jis ten per Kalėdas ir vyksta, o būtent parduotuvėse mes tos šventinės nuotaikos visą gruodį iki ramaus finišo savame rate ir ieškome. Užteko jai prieš gerą penketą (?) metų atkeliavus į ankstyvą kalėdinę MZ eglutę gruodžio pradžioje pasiteirauti, o kur gi eglė, kuriai ji turi paruošusi puošmenų, daugiau nė vienais metais tokių klausimų nebekyla – tikra eglutė atkeliauja numatyto šventinio ketvirtadienio išvakarėse :).

Plika ji Kristinos nelaukė – per tiek metų susikaupė MZ pati gražiausia megztų, nertų ar veltų žaislų kolekcija, visada apsukam eglę ir iš pačių pirmųjų metų išsaugota sidabrine girlianda su megzta sidabrine žvaigžde viršūnėje ir taip pasiruošę laukiam pagrindinio akcento, visų suaugusių susižavėjimo ir ilgesingų vaikų atodūsių objekto – spindinčio saldainiukų lietaus!

Kristina kasmet vis tobulina savo kūrinį – saldainiukai renkami pagal spalvas ir dėliojami sava tvarka, parenkamas šventiškas ir prie eglutės tinkantis juos jungiantis siūlas ir visa daug metrų siekianti juosta kruopščiai suvyniota ant kartoninių tūtų, kad niekas nesusinarpliotų. Su tokiu rimtu išankstiniu pasirengimu mūsų dviejų ir užteko pagrindiniams šventiniams akcentams sudėlioti ir… pradedam keistis dovanomis :).

Savanorių pradėti paprastai daug nebūna, tai pagal nutylėjimą juo tampa organizatorius ;)).

Šiais metais aš išsitraukiau Vilmą, kuri negalėjo dalyvauti mūsų šventėje, nes tuo laiku džiaugėsi palmėmis ir karšta saule, o ne sniegu ir visais iš to kylančiais malonumais ;). Bet kad ir negalėjau įteikti jai pačiai dovanos, parodyti ją kompanijai kaip ir privalu.Pirmą kartą taip keistai jaučiausi, nes retai man tenka ta nelaimė mirti iš bado tarp dviejų šieno krūvų – aš paprastai sprendžiu labai greitai, o jei ir nesidžiaugiu po to savo sprendimu, atgal nebesidairau, nes o ką pakeisi? O šiemet galvodama apie Vilmą, niekaip negalėjau apsispręsti ir numezgiau porą variantų – labai tikėjausi, kad iki mainų kažkaip pajusiu, kuris Vilmai labiau tiktų. Žinau, kad ji nemėgsta ryškių spalvų, tai abejoms versijoms pasirinkau santūrų koloritą ir – atsvarai – nelabai santūrų modelių autorių – Stephen West ;). Ir net mezgiau abu vienu metu. Anglišku stulpeliu megztas „Askews me Dickey“ buvo tas švelnutis ir nekrentantis į akis šiltukas, o antrasis modelis mane patraukė savo skambumu – taip ir įsivaizdavau Vilmą su Nefertitės apykakle kaip ryškiu akcentu santūriame žieminiame garderobe. Ryškias spalvas palikusi senovės Egiptui, pasirinkau pilkai rudą Amalia kolekciją, efektą išgaudama šviesotamsos kontrastu.

Ir iki pat paskutinės dienos niekaip negalėjau apsispręsti, būti gražiai ar protingai ;). Tai pasielgiau kaip tam anekdote, kur į klausimą, kaip gauti pigų ir kokybišką daiktą, tėra vienas atsakymas – pirkti du: vieną pigų, kitą – kokybišką. Aš ir įdėjau abu, tikėdamasi, kad gal Vilma juos abu prisitaikys ir bent jau į kiemą prie namų nebėgios „trumpam“ pliku kaklu.

Tokia gaida pradėjusi, kompaniją kiek išmušiau iš vėžių, bet kadangi prieš pat šventes kurį laiką pasirgau namie, viskas buvo nurašyta ligos poveikiui, kam su džiaugsmu pritariu, nes negalėjimas apsispręsti nėra ta vertinga savybė, kurią norėčiau įsitaisyti antrai gyvenimo pusei ;).

Vilma išvažiavo palikusi savo dovanėlę Sigitai, kuri jai perduotą pakuoja ir laiminga demonstruoja naują kaklą :). Ji norėjo oranžinės ar rudos spalvos prie savo striukės ir Vilma rado tokį Noro Flower Bed, kuris viename siūle abi spalvas suderino :).

Sigita ištraukė mane ir aš labai plačiai išsišiepusi demonstruoju savo dovaną – minkštutį ir švelnutį šiltuką tokių mano spalvų! Nelabai tinkamai buvau apsirengusi demonstracijai, tai išbandžiau ir golfo versiją – po megztiniu aukštu kaklu.

Mano dovanėlė buvo taip gražiai supakuota į dėžutę, o joje dar į blizgų popierių – visai kaip mįslėje „Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą“. Tai vyniojau ir radau – ne tik nuostabų mezginį, bet ir indelį arbatos su specialiai man nupaišyta etikete ;), kas dar gali vardinėm arbatom pasigirti?

Širdingiausiai dėkodama Sigitai turiu prisipažinti dar vieną dalyką. Ta ligos ( 😉 ) pasėta abejonė neleidžia man pilnai džiaugtis nauja dovana. Aš paprastai stengiuosi visas iki švenčių gautas dovanas sąžiningai padėti po eglute ir iškilmingai išvynioti kartu su visais namiškiais Kalėdų rytą. Nesvarbu, kaip dovana vilioja, gražiai atrodo, skaniai kvepia ar atvirai gundo. Net jei dovana pralupta, kaip šis nuostabus šiltukas, ji taip pat turėtų atsidurti ten pat. Orų prognozės sako visai priešingai. Ir vėl dilema, bet ji, tikiuosi, netruks mėnesio, nes kiek gi jau tos ligos pasekmėms leisi vadovauti paradui?!

Šie metai mums buvo gausūs mažų ratelių – miniatiūrinis pandemijos atspindys, kurios metu ir visose kitose gyvenimo srityse tie ratai siaurėjo? Manimi tik prasidėjęs keitimosi ratas viens, du, trys ir užsidarė, tai perduodam estafetę Daliai, kuri išsitraukė Virginiją.

Dar tą spalio ketvirtadienį, tik išsitraukusios burtų lapelius, susėdome taip kortų neatskleisdamos pasišnekėti, kaip kuri įsivaizduoja save su tuo iš vaikystės ant podiumų sugrįžusiu aksesuaru. Kas tuo metu prie stalo buvo, turėjo progą savo vizijas ar norus išsakyti, o kitos galėjo sugaudyti joms aktualią informaciją, leidžiančią tiksliau suplanuoti būsimą dovaną. Virginija tokiu efemerišku informacijos tiekimo būdu nepasitikėjo ir savo lapelyje aiškiai užrašė pageidavimus – jai šiuo gyvenimo periodu mieliausia juoda spalva, o iš šiltukų pats gražiausias yra šis dvispalviu anglišku stulpeliu megztas Stephen West modelis. Dalia su pasiūlytu modeliu nesiginčijo, bet juodą su juodu nusprendė palikti paauglių grožio sampratai. Vienas siūlas, tebūnie, šiame duete, gali būti juosvas, bet antras jau spalvotas. Originalus ir netikėtas, Noro Flower Bed tobulai tame tamsiame fone tiko ir nors spalvingumu akių nebadė, vis tik kryptį rodė kitą ;).

Prieš pat keitimąsi ir pati Virginija buvo suabejojusi savo tokiu švariai juodu pasirinkimu, tai Dalia su savo spalvomis kaip į ateitį žiūrėjo – išrinko ne tik, ko norėjo apdovanota prieš mėnesį, bet ir numatė, ko norėsis kiek vėliau ;).

Virginija pradeda dar vieną mini portretų pilkos siūlų lentynos fone – mat šalia jos, prie durų, yra veidrodis, prieš kurį buvo proga dovana jau ant savęs pasigrožėti 😉

O Virginiją ištraukė… Dalią, taip vėl uždarydama dar vieną ratą, patį mažiausią – ir ne paskutinį tokį ;).

Dalia mūsų bendrame pokalbyje nedalyvavo, tik viena ausimi klausėsi, bet turėjo progos su Virginija pasikalbėti jai užsukus į parduotuvę. Ir papasakoti jai apie patį gražiausią Virginijos megztą kažkada kaklašildį. Virginija greitai informaciją užfiksavo ir Dalia gavo taip jai patikusią Virginijos mezginio versiją, jai specialiai pritaikytą ;).

Ir kas, jei ne dovanotoja ir idėjos sukūrėja, geriausiai sužiūrės, kaip daiktą galima gražiausiai apsirengti ir sudrapiruoti? Ta proga galima dar lankelį pro veidrodį prasukti ir savimi nauja pasigrožėti ;)). Aš pasinaudojus pertraukėle pagavau ir fotografuojančią Rūtą į kadrą :).

Dar vieną ratą pradeda Jolanta, ištraukusi dirbančią mūsų šventės metu Gitaną, tai savo numegztą dovaną kol kas demonstruoja pati ant savęs :). Suderinusi du švelniausius siūlus ji numezgė šiltą ir gražią apsaugą kaklui bei pečiams.

Užbėgdama įvykiams už akių, demonstruoju, kaip Gitanai dovana tiko – ten pirštinės ir megztinis po apačia tokių pat atspalvių!

Gitana išsitraukė Vilmą ir paliko jai dovanėlę. Siūlus rinkosi su Dalia, tai istorijos negirdėjau, tik vienas iš dedamųjų (Isager Highland Wool) turėjo būti būsimų Vilmos pirštinių spalvos, šalia margumą suteikiantis Wunderklecks kamuoliukas abiejų su Dalia buvo įvertintas kaip tikrai Vilmos spalvos, o su pačios madingiausios mezginių dizainerės Petiteknit modeliu neprašautų ir aklas!

Vilma spalvas būsimam Joanos kaklašildžiui rinkosi prie manęs, apžiūrinėdama Joanos mezginius MZ dienoraštyje. Gerai apžiūrėjo, nes pirmas Joanos šūksnis išvyniojus dovaną buvo: „Jis žalias!“ :).

O paskui jau aikčiojom visos, nes kaip Gražvydė pelnė nukeltų akių raštų karalienės titulą, tai Vilma be konkurentų spindi dvispalvio angliško stulpelio pasaulyje. Visas šis vingrus ornamentas – spėkit, kieno galvos modelis? Tikrai taip, tos pačios!

Joana taip pat turi savo stilių – modulinį mezgimą, įvaldytą iki įspūdingos meistrystės. Išsitraukusi Rimutę jai kaklą ir mezgė tokiu būdu. Net ne vieną, tik kadangi nesirgo, neturėjo problemų išsirinkti ;). Minkštutėlis trumpais segmentais dažytas merinas labai savitai atsiskleidė ripsiniuose kvadratėliuose. Pridėta juostelė, kad kaklą būtų galima pagal save susirišti ar kaip nors įvairiau (ar patogiau) pasimodeliuoti.

Rimutė ištraukė Jolantą ir nustebino mus dvispalviu anglišku stulpeliu numegztu kaklu, kai dar prieš gerą mėnesį tik ėmėsi šios technikos mokytis. Ir tik išmokus visai neieškojo lengvų kelių, o išsirinko raštą, kuris abiejose pusėse vienodai turi tamsių ir šviesių elementų, kas reiškia, kad kiekvienas toks kriauklę primenantis motyvas turi savą dominuojantį siūlą, kurie paeiliui keičiasi. Labai sudėtingai parašiau, ką paprasčiau būtų pasakyti: „Raštas bei technika sudėtingi ir reikalauja didelio atidumo mezgant, o klaidos labai brangiai kainuoja ;)“

Tą ketvirtadienį, kai mes aptarinėjome patinkančius kaklašildžių modelis, Jolanta buvo skeptiškai nusiteikusi vaikystės laikų mados prikėlimui. Ją įtikino tik nedidukas kakliukas, su kuriuo mano Karolis pozavo pristatomajame straipsnyje. Tai Rimutė nuklausiusi ir pasiūlė savąjį variantą – ne tokį kuklų, labai švelnų bei moteriškai delikatų. Užsidarė dar vienas ratas.

Ir prasidėjo naujas, mažasis, paskutinis. Labai smagus ir labai glaudžiai tarpusavyje susijęs. Mat Jolanta su Gražvyde išsitraukė viena kitą ir pačios dar to nežinodamos, patraukė pamąstyti apie būsimus mezginius prie tos pačios lentynos ;). Abi pasitardamos (galvodamos, kad teoriškai, o pasirodė, labai tiesiai į dešimtuką 😉 ), kuri spalva prie kurios tiktų, kuri su kuria gražiau dera. Smagu turėjo būti klausytis patarimų žmogaus, kurį išsitraukei ;)).

Gražvydė išsitraukusi Jolantą, eilinį kartą liko ištikima sau ir savo firminiams nukeltų akių raštams. Pamodeliuoti savo sumanytam šiltukui ir dar suderinti formą su raštais buvo reikalų, bet gyvenime tik tiesus ir pažįstamas kelias yra lengvas, ir tai nebūtinai…

Jolanta su nauju kaklašildžiu demonstruoja ir saldžius priedus – tai, kas turėtų būti tradiciniu vaišių stalu normaliu metu, nukeliavo įvairiais pavidalais į dovanėlių krepšius :).

Išsitraukusi Gražvydę Jolanta prie šventinio saldėsio paruošė savo mezgimo draugei ir kalėdinių puošmenų – bugienio šakelę ir mažą eglutę primenantį kankorėžį. Kliuvo jų ir bendram MZ stalui :).

O po to jau pragrindinė programos dalis – kaklašildis, iš to paties melsvo merino, kurį abi kartu su Gražvyde išsirinko savo kalėdinėms dovanoms. Tik Jolanta pridėjo prie jo dar panašių spalvų plonytį Lace Ball100 siūliuką, pasitarusi iš anksto su Gražvyde, kuri spalva labiausiai tinka, tą burtų traukimo ketvirtadienį.

Ir aišku, kas geriau už pačias autores žinos, kokiais būdais galima savo kūrinius dėvėti ;).

O išsirinkus gražiausią versiją, privalu papozuoti bedrai nuotraukai :).

Tradiciškai pabaigoje bendrai nuotraukai rinkomės visos su savo naujais šiltukais, tik turėjom palaukti Joanos, kol ji savimi pasigrožės, o Vilma jai padės ;). Ir tada jau – TA-DAM!

Grįžtam į įprastinį gyvenimą su šventine nuotaika ir papildomais šiltais sluoksniais – vilnos, rankų darbo, mielo galvojimo ir daug meilės bei bendrystės. Ir grįžtam prie įprastų užsiėmimų – naujų projektų planavimo, kuo smagiausia užsiimti, kai šalia yra mezgimo draugė, kurios patarimai visada pasiteisina ;).

Dar kartą širdingas AČIŪ visoms dalyvavusioms – mezgusioms, galvojusioms, palaikiusioms ir šventę kūrusioms. O kad viską galime dar kartą apžiūrėti, atskiras dideliausias AČIŪ Rūtai, užfiksavusiai visas šventės akimirkas :). Smagaus bei šilto šventinio laukimo!

4 komentarai apie “2021 MZ eglutė”

  1. Nuostabus reportažas! Ačiū visoms už mielą kompaniją, Rūtai – ačiū už puikias nuotraukas, o Sonatai – už viską, kas telpa MEZGIMO ZONOJE – šilumą, jaukumą, spalvas, pamokas, pažintis, draugystes ir didelę meilę mezgimui.

    Atsakyti
  2. Didelis smagumas vėl pabūti aname ketvirtadieny,kaip ir visuose MZ ketvirtadieniuose.
    Vilniuje yra vieta,kur viešpatauja pomėgis – ,,nelaikyti dykų rankų ,, ….gyvuokim!
    Ačiū,kad yra tokia vieta.

    Atsakyti
  3. Pritariu draugių komentarams, ačiū ir Rūtai ir Sonatai ir visai kompanijai už puikų vakarėlį. Labai smagu apžiūrėti ir pasigrožėti. Na tiek prikurta…

    Atsakyti

Komentuoti: Roma Atšaukti atsakymą

Item added to cart.
0 items - 0,00