Liemenių mano spintoje nerasite. Iki šios dienos :). Labai gražus teoriškai rūbas man rodėsi nepraktiškas: kai šilta, nereikia nieko, o kai šalta, tai šalta ir rankoms. Bet jų sugrįžimą į pastarųjų dienų madą stebėjau su džiaugsmu – ir stilingumo visai aprangai suteikia, ir derinimo galimybes praplečia, o ir šiaip gražus daiktas. Ilgai buvusi pati puošniausia klasikinio vyriško kostiumo dalis, liemenė yra tas rūbas, kur galima ir su raštais pažaisti, ir ryškesnių spalvų nesibaiminti.
Taip turbūt mada mases ir paveikia – žiūri, žiūri aplinkui, kažkas, pradžioje neįprastas ir gal net negražus, ima plėstis, akis pripranta, prisijaukina, o netrukus ir neįsivaizduoji savo spintos be kokio neseniai dar egzotika buvusio rūbo. Man liemenės, kaip jau minėjau, gražios buvo visada… pažiūrėti. Tai žiūrėjau, žiūrėjau, o į kai į spintą atkeliavo gana šilta suknelė, kuriai papildomas pašiltinimas, ypač šaltu metu, tikrai nepakenktų, ledai buvo pralaužti :). Megztinis iš suknelės paliktų tik sijono gabaliuką, o liemenė man pasirodė pats tas neuždengiantis visko, bet šildantis daiktas.
Suknelė tai viena, o planuose liemenių visas tuntas. Pradėjau nuo santūriausios idėjos – beveik tokios pačios tamsiai mėlynos spalvos pynių. Klasikinį žvejų megztinį patrumpinau ir kiek paplatinau, sustūmus stačiakampę formą beveik į kvadratą, bei nuėmiau rankoves. Jaunystėje tokį daiktą būčiau mezgus iš detalių, tą dariau dabar tik atskyrus priekį su nugara rankovėms ir turėjau progą palyginti. Ir pasidžiaugti pažanga mezgimo (ar greičiau, virbalų gamybos ;)) pasaulyje, nes matant raštą prieš akis jis gerokai smagiau einasi ;).
Dar vienas mezginys į besibaigiančių siūlų skrynelę ir mano pirmas rimtas iš WYS Mėlynasnukių lesterių vilnos. Purus, šiltas, lengvai blizgus ir labai gražus siūlas pateisino visus mano lūkesčius – po skalbimo nepakeitė formos ir raštas neprapuolė net tokioje tamsioje spalvoje. Truputį (tik truputį, nes turime dar visai nemenkų atsargų ir spalvų ;)) pavėluotai, bet labai užskaitau.
Liemenė megzta iš WYS Bluefaced Leicester DK 150, modelis – megztinis S iš Yoko Hatta knygos „Aran and Gansey„.
Čia toks kontrolinis šūvis prie šios savaitės siūlų apžvalgos….Įstabu! Bus naujas šūkis „kiekvienai suknelei jos vertą liemenę”:)
Koks gražus siūlų mėlynumas, aš sužavėta (ir noooriu tų siūlų!), apie liemenę tą patį galiu pasakyti 🙂
Nuostabi liemenė, man irgi dabar norisi, nors iki šiol irgi buvo gražios tik pažiūrėti 🙂 Nuostabiai Tau, Sonata, tinka!